Pažintis su K.Alvtegen nuvylė. Įtampa yra, siužetas yra, bet į akis stipriai krenta visokie nelogiškumai ir keistoka pabaiga, tarsi skubant kuo greičiau užbaigti knygą. Perskaičius tokią knygą, po savaitės jau sunku...

Pažintis su K.Alvtegen nuvylė. Įtampa yra, siužetas yra, bet į akis stipriai krenta visokie nelogiškumai ir keistoka pabaiga, tarsi skubant kuo greičiau užbaigti knygą. Perskaičius tokią knygą, po savaitės jau sunku pasakyti apie ką ji buvo.

Keli įdomūs faktai apie autorę: Karin Alvtegen, tai - moteris, turinti įgimtą rašymo geną - ji Astridos Lindgren palikuonė, su kuria vaikystėje žaisdavo "piktosios raganos" žaidimą, tai - moteris, kurią paskatino rašyti...

Keli įdomūs faktai apie autorę: Karin Alvtegen, tai - moteris, turinti įgimtą rašymo geną - ji Astridos Lindgren palikuonė, su kuria vaikystėje žaisdavo "piktosios raganos" žaidimą, tai - moteris, kurią paskatino rašyti netekties skausmas: būdama nėščia devintą mėnesį, ji neteko brolio Magnuso, kelerius metus ją kankino depresija, panikos priepuoliai, kaip pati sako, jautėsi taip, tarsi jos sielai reikėtų išsivemti... na sakyčiau, kad sielai su kaupu pavyko tai padaryti... dabar K. Alvtegen karūnuojama skandinavijos detektyvų karaliene...

Šis tas iš knygos paraščių*: radau keletą vietų, kuriose aprašomi paveikslai, visiška smulkmena, neturinti jokios reikšmės, bet kažkodėl labai patraukusi dėmesį. (Beveik apvalus kambarys, kuriame stovėjo, priminė didelę salę su keletu pravertų durų. Langų nebuvo. Pro atviras duris girdėjosi balsai ir pritildyta radijo muzika. Aplinkui kabėjo apie dvidešimt paveikslų su dideliais auksiniais ir sidabriniais kiaušiniais. Po kiekvienu kiaušiniu lyg ir kažkas parašyta, bet reikėjo būti toleriagiu arba perdėtai smalsiam, kad galėtum įskaityti tą smulkų raštą.). Et, visgi aš turbūt perdėtai smalsi, nes išties knieti sužinoti, kas galėjo būti parašyta po tais kiaušiniais...

* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...



------------------------------------

Apie pažintį su knyga. Negaliu pasakyti, kad esu detektyų gerbėja. Niekuomet specialiai nepirkau tokio žanro knygos (net S. Larsen knygas gavau dovanų, nes pati pagailėjau pinigų...), bet kartais malonu atsidurti išmoningai sukurtoje įvykio vietoje, sukti galvą, kas kaip kur ir kada, už ką ir dėl ko.

Regis, šįkart įvykio vietoje atsidūriau ne tik aš, bet ir pats knygos herojus, Peteris Brulinas, kuris keisto atsitiktinumo dėka tapo privačiu sekliu, tiesa, tai įvyko pačiu laiku, nes jo pečius slėgė finansiniai rūpesčiai, o už išnarpliotą bylą Peteriui buvo pažadėtas skolos išpirkimas. Bylą, žinoma, jam pavyko išnarplioti, skolą grąžinti - taip pat. Dar daugiau - jis rado tikrą draugą, atnaujino santykius su seserimi, bet kartu buvo priverstas grįžti į savo praeitį, kuri tiesą sakant, gana skausminga ir lydima praradimų, atstūmimų, nusivylimų...

Apie veiksmą. Brulinas turi rasti turtingą asmenį šantažuojančia bobą. O ji, tikra rakštis subinėj. Vienu žingsniu priekyje, visada žino Peterio ir šantažuojamo vyro buvimo vietą ir jų planus bei ketinimus... Šiurpoka maniakė, vis šiaušiausi beskaitydama... O skaitėsi greitai ir skaniai...
Na, man nepavyko atspėti, kuris veikėjas yra blogietis. Bet aš to ir nesistengiau padaryti, nežinau, ar sąmoningai, ar tiesiog mėgaudamasi tuo, kaip autorė geba įtraukti ir prikaustyti dėmesį. O svarbiausia, kad tai ne vien tik detektyvas, bet šiek tiek daugiau. Puikiai atskleistas pagrindinimo herojaus vidinis pasaulis, tarpusavio santykiai su artimaisaisiais. Žodžiu, didelis riebus pliusas.

Tiesa, kalbant apie knygos vertinimą balais, karmos taškais ar dar kokiais kitais matavimo vienetais... Nežinau, aš nesugebu rašyti pažymių. Man bet kuri knyga - šventas reikalas, jei ji išvydo dienos šviesą, reiškia, kad buvo to verta... Visuomet rasiu kažką, kas knygoje mane sužavės, sužadins vienokią ar kitokią emociją... Ir dažniausiai ta emocija - teigiama. Todėl, palengvindama sau darbą, jokių skaičiukų nerašysiu, tiesiog konstatuosiu faktą, ar norėsiu tęsti pažintį su autoriumi, ar, deja, ne.

Tai štai, Karin Alvtegen su savo pirmuoju kūriniu mane užkabino, ir aš mielai pratęsiu pažintį su kitomis jos knygomis. Ir dar - nuo šiol detektyvams pinigų nebegailėsiu ir dažniau juos įtrauksiu į savo skaitalus, nes nu velnias, maloniai nustebino šis veikalas.