Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į...

Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į lietuvių kalbą jo išverstų knygų tiek nedaug.

Pradėsiu gal nuo to, kad "Kalno aimaną" netyčia radau padėvėtų knygų parduotuvėlėje, nusipirkau neskaičiusi, apie ką bus knyga, užteko pamatyti autoriaus pavardę ant viršelio - ir TAIP, knyga manęs nenuvylė. Iš principo knygoje pasakojama istorija labai paprasta ir kasdieniška - vienos šeimos gyvenimo periodas. Po stogu gyvenai tėvai, jų suaugęs sūnus su žmona ir epizodiškai pasirodanti dukra su savo vaikais. Nekasdieniška čia nebent tai, kad veiksmas vyksta pokario Japonijoje ir kultūrų skirtumai jaučiami tiek buitinėje kasdienybėje, tiek veikėjų mąstyme ar elgesyje. Veiksmas vyksta lėtai, jo nedaug, dideliems ir mažiems įvykiams suteikiama vienoda reikšmė: ar tai būtų dukters persikraustymas gyventi pas tėvus ar benamės kalės šuniukų atsivedimas po apleisto kambario grindimis. Gal dėl to J. Kawabatos rašymo stilių galėčiau palyginti su melancholiškai plaukiančia upės tėkme. Tai mane ir žavi labiausiai, kai autorius vienodai dėmesio skiria įvykiams ir pasakojimo stiliui. Tam kad su pasimėgavimu skaitytum šią knygą, turi perskaityti kiekvieną jos žodį, o ne bėgti akimis per teksto eilutes, kad sužinotum, kas dėsis kitame puslapyje. Knyga baigiasi taip, kaip ir prasidėjo, kažkas įvyko, kažkas išsisprendė, kažkas liko neišspręsta, žodžiu, kulminacijos kaip ir nerasta, tačiau malonumas, kurį gauni perskaitęs šį kūrinį dėl to nenukenčia, atvirkščiai, lieki nuoširdžiai sužavėtas, kaip stebuklingai praleidai kelis vakarus.