Šventieji nebijojo mirties. Kai kurie pasitiko ją labai anksti, jaunystėje, kone sudegę iš nekantrios meilės Dievui ir, drįstu sakyti, dėl tokios pat Dievo meilės. Kiti beveik prisišaukė mirtį, bet ne iš pasipūtimo, o dėl kankinio skubos liudyti Kristų – Jo Gyvenimą ir Tiesą. Dar vieni troško mirties iš mistinės širdies paskatos, vertusios juos maldauti, kad Sužadėtinis Kristus skubiau...

Šventieji nebijojo mirties. Kai kurie pasitiko ją labai anksti, jaunystėje, kone sudegę iš nekantrios meilės Dievui ir, drįstu sakyti, dėl tokios pat Dievo meilės. Kiti beveik prisišaukė mirtį, bet ne iš pasipūtimo, o dėl kankinio skubos liudyti Kristų – Jo Gyvenimą ir Tiesą. Dar vieni troško mirties iš mistinės širdies paskatos, vertusios juos maldauti, kad Sužadėtinis Kristus skubiau ateitų.

Kiti jos laukė ir ją patyrė nepaprastai skausmingai, nes meilės buvo pašaukti išgyventi sukrečiančias Didžiojo penktadienio valandas. Kai kurie jos kone ieškojo, be saiko atsiduodami nesibaigiantiems artimo meilės ir misijų darbams. Kiti sutiko mirtį senatvėje, sulaukę „dienų pabaigos“, džiugiai nuvargę nuo nepaprastai ilgo darbo Viešpaties vynuogyne.

Tokia yra krikščioniškoji viltis: eiti pasitikti mirties su džiaugsmingu tikrumu, kad apkabinsi Gyvenimą, nuolankiai kontempliavęs Išganymo Šaltinį žemėje.