Ir vėl mano rankos tiesė pačiupti kažką įdomaus, keisto, satyriško... Nuojauta manęs neapgavo - ši knyga puikiai atitiko mano keliamus reikalavimus - pažiūrėti į gyvenimą ir kai kurias problemas kitu kampu, ironiškai,...

Ir vėl mano rankos tiesė pačiupti kažką įdomaus, keisto, satyriško... Nuojauta manęs neapgavo - ši knyga puikiai atitiko mano keliamus reikalavimus - pažiūrėti į gyvenimą ir kai kurias problemas kitu kampu, ironiškai, žaismingai. Pavyzdžiui, štai 25-erių metų Antuanas susigalvojo sau bėdą, kad yra nelaimingas, nes yra per daug protingas. Tad kaip ištaisyti šį defektą? Ogi imti ir tapti kvailiu! T.y. mažiau mąstyti, mažiau rūpintis pasaulio problemomis, mažiau naudotis savo žiniomis ir protu, nes tik taip jo galva pasijus lengvesnė ir linksmesnė, negalvodama apie karą ir maliarija sergančius vaikus, globalinį atšilimą ir besibaigiančią naftą, ir todėl taip puikiai galės pritapti prie vartotojiškai bukos visuomenės. Taigi Antuanas pradeda ieškojimus, kas padėtų atsikratyti proto. Pirmasis jo naujojo gyvenimo mokytojas - alkoholis, paskui dėstytojo darbo metimas, tada įdomusis savižudybės apmokymo kursas, parašyta peticija sielos draugų atsisakymui, prašymas gydytojo pašalinti dalį smegenų ir t.t.

Manyčiau, kad ši knyga - kaip kelionė ir nuotykis, kupinas absurdo, humoro, beprotiškumo. Vos perskaičius Antuano istoriją, norisi mintyse kurti tęsinį ir įsivaizduoti, kaip toliau eina Antuano gyvenimas, kai jis, vis dėlto, suprato, kad laimė slypi visai šalia... kad nebūtina persirengti kažkuo, kuo nesi, kad būtum laimingas. Ir kad Klemensė - dar viena nelaiminga intelektualė, kuri gali pradžiuginti erdvias Antuano smegenų gatveles. Tikrai įdomus ir įtraukiantis siužetas, kurį rekomenduočiau paskaityt!