Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

         Man patinka taip keliauti....

          Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

         Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.

   Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.

Sigitas Parulskis