Dvidešimtasis serijos „Žemaičių praeitis“ tomas „... kad savasis kraštas dar labiau priartėtų prie mūsų“ yra skiriamas Žemaičių akademijos rektoriui profesoriui dr. Adomui Butrimui, kuris švenčia savo 70-ąjį jubiliejų. Tikimės, kad šiuo tomu Žemaitija dar labiau priarės prie mūsų. Leidinys, kaip įprasta mums, žemaičiams, nebūtų pasirodęs, jei ne bakstelėjimas iš pašonės.
2024 m. vasario 1 d. Vilniaus dailės akademijos prorektorius dr. Marius Iršėnas priminė, kad kitais metais bus Žemaičių akademijos rektoriaus jubiliejus, todėl būtų tikslinga išleisti naują Žemaičių praeities tomą, skirtą jam pagerbti. Buvo apsispręsta: leidinį sudarys straipsniai, skirti šiai žemei, jos žmonėms arba tiems, kurie nors yra kilę ne iš šių vietų, bet Žemaitijoje palikę savo pėdsakų. Autoriais numatyta kviesti visus, kurie jau anksčiau yra publikavę savo tyrimus šioje serijoje. Perfrazuojant Šventąjį Raštą, galima pasakyti: buvo daug pakviestų, bet liko maža „išrinktų“.
Profesorė V. Daujotytė, kaip jai vienai būdinga, remdamasi plačiu kontekstu ir Adomo Butrimo asmenybe, iš laiko perspektyvos išveda svarbiausias rektoriaus darbų lauko vagas. Simboliška, kad kita literatūrologė profesorė Roma Bončkutė vėl prisimena didįjį žemaitį S. Daukantą, kuris turėjo būti pagrindinis vyskupo M. K. Valančiaus pagalbininkas įsteigiant Žemaičių akademiją. O gal ir jos būsimas rektorius?
Dr. Mindaugas Paknys, nagrinėdamas Mosėdžio bažnyčios XVII a. II pusės Krikšto metrikų knygas, tiria parapijos papročius, tradicijas, populiariausius vardus bei šventųjų gerbimą. Asta Miltenytė daugiau nei po ketvirčio amžiaus imasi kedenti Rönne giminės genealoginio medžio šakas ir atskleisti jų ryšius su tų laikų elitu. Savo dėstytoją pagerbė ir trys buvę jo studentai. Dr. Jolita Liškevičienė gilinasi į Konstantino Tiškevičiaus raižinių albumo vaizdus. Daugiausia dėmesio ji skiria Salantų raižykloje kunigo Stanislovo Čerskio sukurtiems „šventiems“ „abrozdėliams“ su žemaitiškais įrašais, kurie ne tik įrodo šio regiono išskirtinumą, bet ir sukuria socialinį, dvasinį vietos žmonių paveikslą.
Dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė su vienu iš bažnytinių procesijų atributų – vėliavomis, jau atkeliauja į XIX a. ir gvildena vizualinę jų raišką, paplitimą ir galimas dirbtuves. Vidmantas Jankauskas išryškina kunigo Felicijono Lialio veiklą Kretingos vienuolyno kalėjime: jo nuopelnus priešinantis okupaciniam carinės Rusijos režimui (laikraščio Tėvynės sargas leidyba, knygnešių tinklo kūrimas), kitus jo nuveiktus darbus Žemaičiuose. Kazys Misius atskleidžia to meto mūsų vargus, siekiant išsaugoti šventoves ir kuriant lietuviškų Saulės draugijos mokyklų tinklą. Prie draugijos ištakų tvirtai stovėjo kunigas, kilęs iš Salantų parapijos, Kazimieras Olšauskas.
Dr. Vilma Gudienė, pristatydama iškilią Žemaitijos vaistininkų Goeldnerių dinastiją, sugrįžta į gimtuosius Adomo Butrimo Telšius, kur profesoriaus ne kartą praeita pro buvusius jų namus ir vaistinę. Povilas Šverebas šį kartą varpais skambina iš gražiosios Tryškių bažnyčios varpinės ir tikisi, kad, žvelgdamas į Dargių šeimos paminklą, Žemaičių akademijos rektorius pajus Pamarkijos miškų kvapus ir Eugenijos Gaigalienės valgių skonį. Rasos Vilimienės ir Vaidos Jankauskaitės parengta Žemaičių akademijos rektoriaus bibliografija pilniau atskleis jo nuveiktus darbus.
Sudarytojai nuoširdžiai dėkoja be jokio atlygio triūsusiems autoriams ir recenzentams – dr. Astai Giniūnienei, dr. Rimantui Mikniui, dr. Giedriui Subačiui, dr. Gabijai Surdokaitei-Vitienei, dr. Vaciui Vaivadai – dėl jų pastabų straipsniai tapo tik solidesni. Taip pat nuoširdų ačiū tariame redaktorei Onai Balkevičienei, gražiai suglosčiusiai mūsų tekstų sakinius, dailininkei-maketuotojai Rasai Janulevičiūtei, suteikusiai leidiniui šį puikų vaizdą, fotografui Jonui Strazdauskui už kūrinį knygos viršeliui, nuotraukų pateikėjams ir visiems mūsų talkininkams.
