Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė...

Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė Čarlzui Darvinui, evoliucijos teorijos kūrėjui. Kaip ši Biblija, kurioje senovės runomis yra užšifruotas "gyvybės kodas", susijusi su paslaptingais fašistinės Vokietijos genetiniais eksperimentais? Ką bendro turi budistų vienuolių Nepale beprotybė ir siaubinga mirtis su keistais, neregėtais padarais Pietų Afrikos Respublikoje? Atsakymus į šiuos klausimus rasime "Juodajame ordine", romane, kuriame dera "Da Vinčio kodo" istorinė perspektyva, naujausios genetikos mokslo žinios ir puikus rašytojo bei pasakotojo talentas.


Mano jausmai:
Paskaičius knygos aprašymą, nueina šiurpuliukai, ar ne? Atrodo, bus daug veiksmo, daug siaubo, daug sąmokslo teorijų, kažkokių istorinių faktų, kažkokių istorinių slaptų ordinų ir pan... ir dar paminėtas "Da Vinčio kodas"... Galvojau, turėsiu geras atostogas ir gerą knygą šalia... Tai ji gera pabuvo gal pirmus 40 puslapių... tikrai įtraukė nuo pat pradžių... suintrigavo... puoliau skaityti toliau... aha, iš kažkur atsirado kažkokia agentų pora... jis sako "tau kažkas yra."... ji sako "nieko"... jis sako "bet tau tikrai kažkas yra"... ji "na, gal ir yra"... jis sako "tai sakyk"... ji sako "negaliu, tu neapsidžiaugsi"... jis "aš myliu tave"... ji "aš laukiuosi"... tada, aišku, jau niekas nieko nebesako, kurį laiką... tada vėl jis "ai, tai nieko, nesvarbu, nors karjerą tavo sugriaus... ai, gerai pagalvojus, koks aš laimingas"...


Aha, labai tinka prie išmirusio vienuolyno, mirtį sėjančių mutantų padarų Afrikoje ir gaisro Kopenhagoje... veiksmas verda, o čia... ne, gal dar ir pasiseilėkim... iš pradžių save raminau, galvojau, gal čia kaip nors kietai suręstas trileris ir išlįs, kad tos agentės vaikas yra tas kažkoks eksperimentinis atvejis... o tada, patylėčiau ir sakyčiau, gerai čia sugalvojo... na, taip, deja nebuvo...


Bet tų pasiseilėjimų buvo ir ne vienas... Kitas agentas palaikė santykius per atstumą... tai iš misijos skrisdamas lėktuvu draugas jį informavo, kad jis dėl to nerimtas, kad jis nemoka kurti rimtų santykių... tikrai????? Reikia tokius dalykus rašyti???? Nesakau, kad normaliame pasaulyje taip nebūna, bet, jei ne vietoje atskleidi jausmus, tai gaunasi mišrainė netinkančių produktų...


Ir negaliu pakęsti knygose "akių vartymo"... tragedija... iš karto pradeda erzinti... ką? Kitos reakcijos žmogus neturi? Ar fantazijos trūkumas, kad reikia tik akis vartyti? Ir ten, kur veikėjai pradeda vartyti akis, ten gero nelauk... pasibaigia ir fantazija, ir pradeda lįsti visokie nelimpantys tarpusavyje dalykai... tas "akių vartymas" matyt kaip kokia etiketė... kad rašytojui žodžių stinga geram kūriniui... kad rašytojas yra viso labo paviršinis mėgėjas ir tikrai ne talentas...


Žodžiu, veiksmą kurti ir aprašyti rašytojas kaip ir sugeba... buvo tikrai gerų knygos vietų, bet išlaikymo nebuvo... o kai pajunti kažkokius nesklandumus knygoje, tai tiesiog pameti ta meilę, prisirišimą ir tada jau daugelis dalykų pradeda nebepatikti...


Ir labai blogas redaktorių darbas... Be galo daug rašybos klaidų...
Keliaus šita knyga į biblioteką... Gal ten ji ras skaitytojus, kuriems viskas lips ir patiks...