Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir...

Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir buvo... kaip scenos žvaigždės. Berniukai jų norėjo, bet nepriėjo... apie jas svajodavo ir kurdavo visokius faktus... tos mergaitės buvo uždaros šeimos dalis ir niekas daugiau nesigilino, matė tik fasadą...

Pasakojimas yra „iš šalies“. Pasakotojai kaimynų berniukai, kurie negali pamiršti Lisbonų mergaičių, nesvarbu, kad ir daug metų praėję. Tokio pasakojimo nuotaika ir yra tokia, lyg stebėtum kaimyną pro langą ir pats interpretuotum, ką jis galvoja, kaip jaučiasi.

Gal taip gimsta mitai ir simboliai, kurie sudievinami, bet nepasiekiami ir juos sukuria žmonių kalbos, įsivaizdavimas... ir kaip lengvai klijuojamos etiketės, kai kas nors atsitinka... Pavyzdys, kai kaimynai „viską žino geriau“ ir patampa situacijos ekspertais:
„Visi turėjo savų teorijų apie tai, kodėl ji (Sesilija) bandė nusižudyti. Ponia Bjul sakė, kad dėl visko kalti tėvai.
- Ta mergaitė visai nenorėjo mirti, - pasakė ji mums. – Ji tik norėjo pasprukti iš tų namų.
Ponia Šer pridūrė:
- Ji norėjo pabėgti iš to lėlių namelio.“ (25p.)

Vengimas kalbėti sunkiomis temomis. Apsimetimas, kad nieko rimto čia neįvyko: „Grįžę namo ponas ir ponia Lisbonai su mergaitėmis užsidarė namuose ir nieko nekalbėjo apie tai, kas atsitiko. Tik prispausta ponios Šer ponia Lisbon užsiminė apie „Sesilijos bėdą“, lyg Sesilija būtų įsipjovusi griūdama“. (22p.)

Čia apie tai, kai žmonės įsivaizduoja, kad žino geriau, ko kitam reikia:
„Sesilija kalbėjo, lyg būtų buvusi labai sena ir pavargusi. Ji vis pešiojo apyrankes, kol ponia Lisbon pagaliau pasakė:
- Jeigu jau taip nori, Sesilija. Bet juk visas šitas vargas, šitas pobūvis – tik dėl tavęs.“ (40p.)

Kitoniškumą. Kitokia šeima, kitokios vertybės, kitoks auklėjimas ir tu jau keistuolis. Tavęs jau privengia ir apkalba.

O čia citata iš graiko imigranto: „Vienas iš dalykų, kurių mano yia yia ir nesugebėjo suprasti Amerikoje – kodėl čia visi visada apsimetinėja, kad yra laimingi.“ (226p.)

Čia tik keli dalykai, kuriuos pajutau. Knygoje daug erdvės ir platesnėms temoms. Tik visko trumpai nesurašysi.