Nemeilės šešėly. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su motina Janina Degutiene. I knyga
Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina, nors išlikęs fragmentiškai, yra pats gausiausias. Motinai Degutytė rašė visur, kur tik būdavo: iš Vilniaus, iš Mazgeliškių (Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės), sanatorijų, ligoninių, kūrybos ar poilsio namų. Tačiau kartu šie laiškai patys trumpiausi, dalis primena raštelius. Juose aiškumo buvo siekiama ir rašysena, ir turiniu: stengtasi suprantamai išdėstyti, kuo poetė užsiima, ką dirba, – apie kai kuriuos jos darbus sužinome tik iš laiškų motinai.
Ir vis dėlto dažniausiai jie buvo rašomi iš pareigos. Kai motina pradėjo girtauti, Degutytei buvo septyneri. Kai žuvo tėvas – trylika. Nuo tada Degutytė prisiėmė atsakomybę už motiną ir rūpinosi jos bei savęs išlaikymu. Šia knyga skelbiami laiškai rodo viso gyvenimo pastangą palaikyti santykį su motina. Nepaisant pastangos bendrauti ir rūpintis, laiškuose justi išgyventos nemeilės šešėlis.
Tveriantis ryšys. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte. II knyga
Poetės Janinos Degutytės ir tapytojos Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės – pačių artimiausių viena kitai žmonių – santykis apėmė skirtingus ir gan sudėtingus dalykus. Užsimezgusį jų ryšį nuo pat pradžios (1958 m.) formavo maksimaliai išgyvenamas žmogaus pažeidžiamumas. Nepriteklius, negalia ir kūryba buvo terpė, kurioje radosi ir stiprėjo jų draugystė ir meilė, trukusi kiek daugiau nei trisdešimt metų.
Didžiąją dalį susirašinėjimo sudaro laiškai iš trumpų, bet labai intensyvių išsiskyrimo tarpsnių, kai buvo rašoma kasdien ar net kelis kartus per dieną. Paskirų tarpsnių laiškai koreliuoja su to paties meto Degutytės eilėraščiais – laiškų ir poezijos sampyna ypač ryški ankstyvuosiuose laiškuose. Knygoje įvairiais aspektais pasitelkiama abiejų menininkių kūryba: ir Janinos Degutytės poezija, ir Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapyba buvo svarbi jųdviejų santykio ir viena kitai rašomų laiškų dalis.
Draugystė laiškais. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Rena Rapaliene. III knyga
Poetė Janina Degutytė ir gydytoja Lena Rapalienė susipažino maždaug 1960 metais. Jųdviejų kelių sankirta – Smėlio g. Vilniuje 1958 m. pastatytas daugiabutis. Pasirodžius antrajai Degutytės poezijos knygai, Rapalienė jau žinojo, kad gyvena tame pačiame name kaip ir poetė, tad pasibeldusi į duris paprašė autografo – prisistatė kaip kaimynė, medicinos studentė.
Kaimynių draugystė truko tris dešimtmečius. Nors ryšį palaikė daugybė įvairių dalykų, tačiau labiausiai jas siejo du. Rapalienė buvo gydytoja, pasiruošusi padėti kiekvienai ir kiekvienam, kuris serga. Degutytė visą jų bendravimo laiką sirgo sunkia širdies liga. Savo ruožtu Degutytė buvo žinoma poetė, o Rapalienė labai mėgo jos kūrybą. Degutytės eilėraščiai visą gyvenimą jai liko egzistenciškai svarbūs: ji juos gerai žinojo, nuolat skaitė, mokėjo atmintinai.
