2011 metų pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus pjesę buvo tituluotas didžiausiu pastarojo dešimtmečio teatro įvykiu. Literatūrologė Jūratė Čerškutė yra rašiusi, jog pasirodžius...

2011 metų pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus pjesę buvo tituluotas didžiausiu pastarojo dešimtmečio teatro įvykiu. Literatūrologė Jūratė Čerškutė yra rašiusi, jog pasirodžius "Išvarymui" ir vėliau, klausimu ar matei/skaitei "Išvarymą"? kurį laiką buvo matuojama daug kas - išsilavinimo ir kultūros lygis, buvimas diskurse ar net draugystė. Moksleiviams M. Ivaškevičiaus kūryba (dažniausiai, ko gero, ne itin maloniai) asocijuojasi su valstybiniu lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, į kurio programą įtraukta pjėsė "Madagaskaras". O pačiam dramaturgui šis faktas primena paties nenorą skaityti privalomą literatūrą ir, tikriausiai, kelia pavojų tapti nemėgstamu, nes, rašytojo įsitikinimu, tokio amžiaus žmogus jo kūrybos negali suprasti.

Priklausydama kartai, kuri dabar M. Ivaškevičiaus kūrinių dar nesupranta, jo pjesę, pirmą kartą skaitytą dar metų pradžioje, laikau vienu labiausiai pasisekusių kūrinių, autorių - geriausiai pajautusiu, ko šiandienos žmogui reikia, pastaraisiais metais. Šį mano nuosprendį tuomet tarsi patvirtino netrukus paskelbtas kūrybiškiausių 2012 metų knygų dvyliktukas, sudarytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Tai reikalinga pjėsė. Ne dėl to, jog atspindi šiandienos socialines problemas. Dar naiviau manyti, kad ji gali jas spręsti, lygiai kaip kūriniai apie nelaimingą meilę neapsaugo nuo jos. "Išvarymas" atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, nes viešos kalbos apie emigraciją subanalėjo, atrodytų, buvo kalbama tik iš reikalo, o gilesnio, jautresnio požiūrio trūko. Pjesėje į emigracijos reiškinį pažvelgta naujai, jautriai, nieko neskaičiuojant ir neskubant teisti.

Kita vertus, kūrinio turinys - daug universalesnis. Būtent todėl mano iš pradžių gana liguistą, kiek perdėtą palankumą "Išvarymui" iš dalies galėjo lemti gyvenimo etapas, kuriuo skaityta. Kai pjesė, kurioje daug kančios ir purvo, tapo tuo, kame galėjai rasti paguodą, nes visų pirma tai kūrinys apie kenčiantį žmogų. Žmogų, bandantį prisitaikyti, nuslėpti savo tikrąją tapatybę, išsižadėti savo įsitikinimų. Tokios emigracijos gali vykti ir nekeičiant gyvenamosios vietos, įsitikinus, jog turi priklausyti kokiai nors visuomenės ląstelei ar pasirinkus netinkamą draugiją ir ilgainiui suvokiant, jog niekada nesugebėsi tapti to dalimi. Be to, ir "Išvarymo" draugystė, ypač artimesnė, - dažnai kelianti abejonių dėl savo tikrumo, netgi dirbtina, kai patekus į svetimą aplinką, rodos, užtenka tik kalbėti ta pačia kalba, kad užmegztum glaudų ryšį. Dar labiau iškreipta darbo prasmė. Dirbama ir gyvenama toje pačioje patalpoje, pamirštami asmeniniai poreikiai, veikla nesiejama su saviraiška, galų gale ir uždirbami pinigai iš karto investuojami į ateitį, dėl kurios nesi tikras, netgi jauti, kad ji tėra iliuzija. Būtent todėl, kad joje tiek daug neišsipildimo ir netikrumo, pjėsė "Išvarimas" tampa sukrečiančiu, stipriu kūriniu, neužkliūna net ir nenorminė leksika, apie kurią tiek kalbėta kultūrinėje spaudoje. Nekyla įtarimas, jog ji naudojama, norint pritraukti skaitytoją ar žiūrovą, priešingai - tai sukuria tam tikrą ritmą, tekstą daro patrauklų, puikiai charakterizuoja veikėjus ir atspindi jų socialinę padėtį.

"Išvarymas" - jaunų žmonių, išvykusių į Jungtinę Karalystę tikrinti, ar teisingai sujungtos karalystės, ir suvokusių, jog patys nėra tinkamai sujungti, nesugebėjusių įjungti savęs į naujai atrastą visuomenę ir patyrusių dramą, istorija. Beje, sukurta remiantis pasakojimais, kurių M. Ivaškevičius Londone klausėsi iš pirmų lūpų - lietuvių emigrantų.



Dar negaliu atsipeikėt, kaip aš taip sugriuvau. Atrodo, per vieną akimirką...

Viską aš supratau - visą nurodymo esmę - kad čia jau yra išvarymas.

---

Liūdna, kai pagalvoji. Tiek to žmogaus ir tėra...