Devinta poezijos knyga. Autorius lieka ištikimas santūriai dramatiškoms egzistencinėms temoms, polinkiui į „sonetiškumą" ir filosofinę lyriką. Kliaujamasi „keleivio" įvaizdžiu, bet šios rinktinės konceptas signalizuoja pasaulio neokatastrofiškumo ir naujų grėsmių aspektą. Tai tarsi negatyvioji akivaizda universaliems įvaizdžiams – „keleivio keliui", „atsodos viltims" – kuriais...

Devinta poezijos knyga. Autorius lieka ištikimas santūriai dramatiškoms egzistencinėms temoms, polinkiui į „sonetiškumą" ir filosofinę lyriką. Kliaujamasi „keleivio" įvaizdžiu, bet šios rinktinės konceptas signalizuoja pasaulio neokatastrofiškumo ir naujų grėsmių aspektą. Tai tarsi negatyvioji akivaizda universaliems įvaizdžiams – „keleivio keliui", „atsodos viltims" – kuriais poetas Arvydas Genys rėmėsi ankstesnėse savo eilėraščių knygose. Tą grasos grimasų akivaizdą autorius kaip lyrinis subjektas, mediatorius išgyvena atsakingai ir intensyviai, gerai jaučia kalbą ir valdo stilių, dažniau pasitelkia savitas natūrfilosofines įžvalgas. Poetas laikosi meditatyvinės, amžinojo laiko stilistinės linijos, nors greta brėžia ir sociokultūrinius etiudus. Taip išvengiama monotonijos, siekiama aktyvesnio komunikabilumo. Šių eilėraščių formos labiau neoklasikinės, bet jų energija (žaisminga, kartais ironiška) dera su moderniu, netiesiniu raiškos turiniu. O šios knygos verlibrai liudija ir konstruktyvumą, primena psichologinius monologus. Istorinė kultūrinė ar autobiografinė (Vilniaus ir gimtinės – Sėlos progenties arealo) atmintis čia skleidžiasi ekspresyviai ir vaizdžiai. Kaip ryžto, atsparos visoms grasos grimasoms pamokos. Tai skatina ir skaitytoją dar intymesnei ir brandesnei bendrystei su gyvąja gamta, su ieškančiais dvasinių vertybių, individualios ir solidarios gyvenimo prasmės.