Psichologinis romanas apie žmogaus vienatvę. Na taip - tas žmogus dar ir vampyras...
Tobulai perteiktas jausmas, atskleistas visiškai nenuobodžiai. Netgi priešingai: istorija spalvinga pačia plačiausia prasme (keičiasi...

Psichologinis romanas apie žmogaus vienatvę. Na taip - tas žmogus dar ir vampyras...
Tobulai perteiktas jausmas, atskleistas visiškai nenuobodžiai. Netgi priešingai: istorija spalvinga pačia plačiausia prasme (keičiasi veikėjai, laikmečiai, aplinka...), nevargina ištęsti aprašymai, vampyrizmas nebrukamas, nenupiginamas ir nenaudojamas kaip pigios dekoracijos - jis natūraliai susilieja su pasakojimu ir skaitant galima visiškai patikėti, kad tokią istoriją galėjo papasakoti tik tas, kas gyveno ir šimtus metų klajojo po pasaulį.

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis...

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis iš knygos - būtent - interviu su vampyru, tik neaišku apie ką... O pokalbis vyksta tarp daug amžių nugyvenusio vampyro ir vaikino, kuris įrašinėja pokalbį, išklauso tai, ką kraugerys turi pasakyti.

Galvodama apie šią knygą nesitikėjau tokių gilių minčių, t.y. įvairių pamąstymų. Maniau, kad bus kažkas eilinio apie vampyrų gyvenimą: trumpa gyvenimo istorija, daugybė siaubą keliančių akimirkų arba nuvalkiotų meilės akimirkų. Tačiau viską radau daug gilesne prasme.

Taip, knygoje pasitaikė tokių vietų, kurios, na nebuvo siaubą keliančios, tačiau priversdavo kažkaip nejaukiai pasijusti ir sunerimti dėl veikėjų likimo. Ir meilės užuomazgų buvo (na, pavyzdžiui, tarp Luiso (vampyro) ir jo mažosios draugės-vampyrės, arba Luiso ir fermerės Babetės...) Tik ta meilė gal kiek neįprasta.

Knyga žavi tuo, kad į vampyrų tematiką pažiūrima kiek kitaip, nei man teko susidurti. Stengiasi įžvelgti giliau - užkabina egzistavimo prasmę, amžinybės klausimą, draugystės, jausmų, kultūros temas... Atskleidžia savybes, kurios būdingos ne tik vampyrams, bet ir daugeliui žmonių. Netgi parodo kultūrinius skirtumus tarp įvairių regionų: kad ir supratimas, suvokimas apie vampyrus Europoje ir Amerikoje, ypač Rytų Europoje. Iš tiesų, galima net įžvelgti tam tikrų "paveldėjimo" atvejų, t.y., kad daug ką JAV paveldėjo iš Europos, tačiau pastaroji daug ką perėmė iš JAV.



Apibendrintai, galiu pasakyti, kad šiai knygai skirčiau 9/10. Bremo Stokerio "Drakulos" nepralenkia bent jau mano sąraše, tačiau 100 kartų nepalyginamai yra geresnė už visas nuvalkiotas saulėlydžių, vampyrų dienoraščių ar kitokių šiuolaikinių vampyrų istorijas.