Labai mažai yra gerų lietuviškų istorinių romanų, šis tikrai gali būti priskirtas prie tokių. Sudomino mane ta Sofija Tyzenhauzaitė, ieškosiu dabar apie ją daugiau istorinės informacijos. Be šios mažai kam žinomos...

Labai mažai yra gerų lietuviškų istorinių romanų, šis tikrai gali būti priskirtas prie tokių. Sudomino mane ta Sofija Tyzenhauzaitė, ieškosiu dabar apie ją daugiau istorinės informacijos. Be šios mažai kam žinomos asmenybės, aprašomos ir kitos, labiau žinomos ar garsios. Matosi, kad autorė ne tik žino istoriją, bet ir ją gerbia, nesistengia jos pagrąžinti, pateikia tokią Lietuvą ir jos to meto visuomenę, kokia ir buvo XIX a. pirmoje pusėje.

romanas suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po XIX a. Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus rūmų salonus ir parkus, susipažinti su to meto dvarų kultūra ir kartu pasigrožėti didingos meilės istorija. Knyga parašyta gražiu,...

romanas suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po XIX a. Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus rūmų salonus ir parkus, susipažinti su to meto dvarų kultūra ir kartu pasigrožėti didingos meilės istorija. Knyga parašyta gražiu, maloniu stiliumi, nepasigedau ir vaizdingų išsireiškimų, kai kurie jų – ypač žavūs. Sukurti charakteriai įtikino. Įtikinamai atskleisti ir vidiniai Sofijos išgyvenimai, moters padėties XIX a. problema, o kartu ir moters, kuri patyrė uždraustą meilę (kas turbūt aktualu visais laikais) situacija. Jausmas išliko visame siužete.