Heida - mano vaikystės knyga. Negalėčiau suskaičiuoti kiek kartų esu ją skaičiusi. Kai sužinojau, kad vaikams ji privaloma perskaityti pagal mokyklos programą, tiesiog trypiau iš laimės.
Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje...
Heida - mano vaikystės knyga. Negalėčiau suskaičiuoti kiek kartų esu ją skaičiusi. Kai sužinojau, kad vaikams ji privaloma perskaityti pagal mokyklos programą, tiesiog trypiau iš laimės.
Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje pasakojama apie našlaitę Heidą, kurią penkerius metus augino mirusios motinos sesuo Deta. Gavusi darbo pasiūlymą Frankfurte, Deta atveža vaiką į Šveicariją atsiskyrėliui seneliui, visų vadinamu Ganyklų Dėde, tiesiai į Alpių kalnus ir be didelių skrupulų palieka. Į ramią atsiskyrėlio kasdienybę, kartu su Heidos atvykimu, pūsteli nauji gaivūs vėjai. Ir nors kalnų papėdės apačioje stūksančiame kaimelyje, apie atsiskyrėlį sklando tamsūs gandai, Heidai jis be galo švelnus ir rūpestingas. Čia ji miega ant šieno, geria ožkų pieną, dienas leidžia gryname Alpių ore. Kasdien su draugu Petreliu ir visa kaimene ožkų keliauja į kalnų ganyklas. Kol staiga, metams praėjus, vieną dieną lyg iš niekur nieko, išdygsta teta Deta, tvirtindama jog surado Heidai vietą ponų Sezamanų namuose, kurie ieško savo mergaitei kompanjonės. Tuose namuose Heida turės puikias sąlygas augti, tobulėti, galės mokytis. Žinoma, Deta nutyli, kad šis sandoris atneš jai finansinę naudą. Nespėjusi susivokti Heida atsiduria Frankfurte, priešingoje nei augo, jai neįprastoje aplinkoje. Prabangus didžiulis namas, tarnai, privačios pamokos, rafinuotas elgesys ir negalinti vaikščioti draugė Klara. Heida ilgisi savo namų, kalnų, ganyklų, senelio. Tačiau aplinkybėms lemiant yra priversta savo ilgesį slėpti ir jo nerodyti, tai reikštų didžiulį nedėkingumą ponams Sezamanams, kurie jai tokie geri ir auklėja kaip tikrą dukrą. Pamažu mergaitė panyra į depresiją. Gyventi Frankfurte gera, tačiau namų ilgesys nenumalšinamas. Šeimininkams tai supratus, pasitarus su šeimos daktaru, Heida nedelsiant išsiunčiama namo. Sunku nupasakoti emocijas, kurios buvo ištransliuotos Heidai grįžtant į kalnus... Antroji knygos dalis pasakoja apie draugės Klaros iš Frankfurto viešnagę Alpių kalnų trobelėje ir jos pasveikimą.
Knygoje nebuvo jokio saldumo ar pompastikos, kurie dažnai sutinkami panašiuose kūriniuose vaikams. Viskas tiesiai šviesiai, be pagražinimų. Autentiška kalba, neįprasta sakinių struktūra, kažkas savotiško ir labai traukiančio. Pamenu, kai buvau vaikas, man ši knyga nesukėlė panašių minčių, o dabar, į ją žiūriu visai kitomis akimis.
Kartu su vaikais žiūrėjome šios knygos ekranizaciją. Turiu pasakyti, kad filmas tikrai pralenkė knygą. Be abejo, buvo nemažai scenų, kurios neatitiko knygos turinio, taip pat kai kurių veikėjų charakteriai kūrinyje aprašyti kiek kitokie. Tam tikros scenos smarkiai sutrumpintos, arba jų išvis net nebuvo. Labai norėjau pamatyti Heidos ir jos močiutės kalnuose ryšį, kuris taip gražiai nupasakojamas knygoje. Tačiau kadrai apie močiutę buvo vos keli ir tokie trumpučiai. Taip pat ekranizacijoje pritrūko detalesnės Klaros sveikimo istorijos, kas knygoje užėmė tikrai nemažą dalį. Tačiau pats filmas pastatytas puikiai.
Knygos pabaigoje, pastabose parašyta, kad Prano Mašioto knygyno vertimas šiek tiek trumpintas. Labai norėčiau perskaityti naujesnio leidimo Heida. Tikrai įdomu ką Pranas Mašiotas praleido ir kaip skamba dabartinis knygos vertimas.
rodyti daugiau
