"[...] jei žmogus nedėkingas savp geradariams, tai jis dar mažiau geras tiems, kurie jo nešelpė, vadinasi, jis yra visų žmonių priešas ir todėl nevertas gyventi."

Pradėsiu nuo to, jog knygos apimtis man buvo staigmena,...

"[...] jei žmogus nedėkingas savp geradariams, tai jis dar mažiau geras tiems, kurie jo nešelpė, vadinasi, jis yra visų žmonių priešas ir todėl nevertas gyventi."

Pradėsiu nuo to, jog knygos apimtis man buvo staigmena, maniau kad tai 2 istorijos ir viskas, liliputai, milžinai ir baigta, o pasirodo Lemuelis Guliveris buvo iškeliavęs keturis kartus, užtruko nei trumpai, nei ilgai, tik beveik 17 metų, per kuriuos sukurpė pačius fantastiškiausius pasiaiškinimus žmonai, kodėl nebuvo namie. Greičiausiai aptarsiu tik pirmuosius du pasakojimus, nes 3 ir 4 pasirodė gan nykoki ir labiau priminė seno žmogaus bambėjimą kaip viskas negerai, kokia neteisinga valstybė, kaip niekam nerūpi tautos gerovė, kokie kvaili valdžioje, o kaip aš viską pakeisčiau ir blah blah blah, lygiai tas pats nepasitenkinimas kaip ir šiais laikais, pakankamai išgirstu gatvėje, televizijoje, todėl dar apie tą patį skaityti nebuvo jokio noro. Žinoma knygoje rasite mokslininkus kurie bando iš agurkų ištraukti saulės šviesą, skraidančią salą, žmones arklius - ygagus ir pan. ir pan., kad ir kaip smagiai tai skambėtų, satyra buvo užgožta labai akivaizdžia kritika, kurios man, kaip klasikiniame kūrinyje, norėjosi kiek subtilesnės.

"[...] visi žinojo, kad juo daugiau aukštinama valdovo malonė, juo bausmė žiauresnė ir auka nekaltesnė."

Pirmoji dalis: Liliputija. Manau visi puikiai žino pradžią, laivas sudūžtas, Guliveris pabunda pririštas ir apsuptas mažų žmogeliukų, kurie negali patikėti jog tokie dideli padarai egzistuoja žemėje ir iškart nusprendžia jog jis nukrito iš paslaptingojo mėnulio. Pats Lemuelis nepasimeta, jis greitai išmoksta vietos kalbą ir įsitraukia į absurdišką karą tarp dviejų salų, kurių pagrindinis nesutarimas dėl kiaušinių valgymo ypatumų. Ir tiesiog viskas, karas karas, apgavystė, imperatoriaus žiaurumas (o kada jie nebūna žiaurūs?), nes vaje net nedėkingumas baudžiamas mirtimi, dar keli smagūs epizodai kai gyvenimo realijos taip išpučiamos, kad Swift'o rašymas išspaudžia šypseną suradus ir šių dienų analogą. O kas daugiau? Guliveris pabėga, porą mėnesių pasidžiaugia gyvenimu, iškeliauja ir vėl patenka į 'nelaisvę'. Antroji dalis: Milžinai. Šis pasakojimas man patiko labiausiai, kažkaip jaučiu kad "Guliverio Kelionėmis" mėgavausi dėl visai priešingų priežasčių, nei to norėtų autorius, satyrą skaičiau skubotai, tik vaizdiniai stabdė mane, nes kas nenorėtų pamatyti katės 3 kartus didesnės už jautį? O tiksliau kas nenorėtų tokios turėti? Taigi šita dalis labiausiai exciting, milžiniški gyvūnai, Guliverio pasirodymai turguje, mūšiai su musėmis ir vapsvomis ir dar karaliaus idėja savam krašte 'užveisti' mažus žmones, veiksmas veiksmas veiksmas! Bet taip kažkaip viskas pasibaigia, be fanfarų ir fejerverkų...

"Tie nelaimingi žmonės patarinėjo valdovams rinktis savo artimaisiais vyrus, išmintingus, gabius ir dorus; pratinti ministrus žiūrėti tik krašto gerovės; duoti dovanas vien už gerus darbus ir didelius nuopelnus; mokyti valdovus derinti jų pačių reikalus su visos tautos reikalais; įstaigoms ieškoti labiausiai tinkamų darbininkų; ir imtis dar daugelį kitų panašių nesąmonių, niekados neatėjusių į galvą sveiko proto žmonėms."