Šią knygą galima suprasti dvejopai: kaip senojo Vilniaus pasveikinimą mums, jau XXI amžiaus žmonėms, ir kaip mūsų pasveikinimą Vilniui, nutolusiam nuo mūsų per keturis šimtmečius. Žodis gratulatio labai dažnas XVI-XVIII a. literatūroje bei retorikoje. Karalių, didikų, Bažnyčios hierarchų žodiniai pasveikinimai ilgainiui virto Baroko epochoje plačiai paplitusiu literatūros žanru,...

Šią knygą galima suprasti dvejopai: kaip senojo Vilniaus pasveikinimą mums, jau XXI amžiaus žmonėms, ir kaip mūsų pasveikinimą Vilniui, nutolusiam nuo mūsų per keturis šimtmečius. Žodis gratulatio labai dažnas XVI-XVIII a. literatūroje bei retorikoje. Karalių, didikų, Bažnyčios hierarchų žodiniai pasveikinimai ilgainiui virto Baroko epochoje plačiai paplitusiu literatūros žanru, parateatrinių renginių dalimi.

Vilniaus kaip miesto ir LDK sostinės vaizdą bei statusą yra paliudiję daug istorinių šaltinių bei dokumentų. Tuo tarpu šią knygą sudaro grožinės literatūros tekstai, kuriuose atsispindi subjektyvūs autorių pastebėjimai bei išgyvenimai.

Vilnius dažnai lyginamas su Antikos miestais: Atėnais – kultūros centru, kūrybos ir poetinio įkvėpimo vieta; Roma – politinės šlovės, karinės galios, imperinės didybės, pagaliau Apaštalų Sosto vaizdiniu; su Korintu, Tėbais, Troja, Kartagina, su bibline Jeruzale. Tuo būdu Vilnius įkomponuojamas bendroje kosminio vyksmo erdvėje, įgauna universalų mitinį lygmenį.

Dauguma tekstų rašyti lotynų kalba, mažiau – lenkiškai ir vos vienas kitas lietuviškai. Literatūriniai kūriniai papildo Vilniaus miesto istorinius šaltinius, atskleidžia čia gyvenusių žmonių santykį su juos supusia urbanizuota erdve, kurią jie savo ruožtu modeliavo, kūrė, interpretavo. Šie tekstai parodo, kokiomis formomis ir kokiais būdais plito ir buvo įtvirtinami Lietuvos valstybingumą liudijantys simboliai, vaizdai, siužetai, kaip į vientisą istorinį vyksmą buvo jungiama istorija ir mitologija, praeitis ir dabartis.

Šioje knygoje pateiktieji tekstai rodo, jog Vilniaus tema XVI-XVIII amžiaus LDK literatūroje užima svarbią vietą. Vilnius juose yra suvokiamas kaip Lietuvos sostinė, mokslo, kultūros, politikos, prekybos centras, kaip istorinės Lietuvos praeities liudytojas ir įprasmintojas. Jis buvo Lietuvos valdovų, didikų, valstybės veikėjų ir Bažnyčios bierarchų veiklos vieta, akademinio gyvenimo veiksmo scena, įvairių teatrinių ir parateatrinių renginių realizavimo erdvė, XVI-XVIII amžiaus Lietuvos realijų bei aktualijų atspindys. Istorija, kaip akademinė disciplina, į Vilniaus universiteto mokymo programą buvo įvesta tik XVIII amžiaus pabaigoje (1783 m.). Todėl dar didesnė tampa grožinės literatūros tekstų svarba. Anuo metu juose buvo kaskart aktualizuojama ir tarsi naujai įprasminama Lietuvos praeitis, ugdoma skaitytojų istorinė savivoka, skatinamas tautinis ir valstybinis patriotizmas. Tikimės, kad šioje antologijoje skelbiami kūriniai lygiai taip veiks šiandien ir mus – senosios Lietuvos ainius.