Esė rinkinį „Gimiau moterimi“ rašyti pradėjau netrukus po košmariškos nakties, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Prabudau ne su knygos idėja, žinoma, o nuo sunkiai pakenčiamo galvos skausmo.

Ir kai pirmiausia įsijungiau radiją, žinių pranešimas apie 2022 metų vasario 24-osios diktatoriškos valstybės agresiją saulėgrąžų šalyje mane tarsi suparalyžiavo. Negalėjau patikėti savo...

Esė rinkinį „Gimiau moterimi“ rašyti pradėjau netrukus po košmariškos nakties, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Prabudau ne su knygos idėja, žinoma, o nuo sunkiai pakenčiamo galvos skausmo.

Ir kai pirmiausia įsijungiau radiją, žinių pranešimas apie 2022 metų vasario 24-osios diktatoriškos valstybės agresiją saulėgrąžų šalyje mane tarsi suparalyžiavo. Negalėjau patikėti savo ausimis, jog tai galėtų vykti XXI amžiuje. Beje, tiek moteriškų įžvalgų ir sudaro mano pirmąją esė knygą.

Karo pradžia sutapo su mano, kaip moters, krize. Kai Ukrainos žemę draskė minos ir rusų žvėrys kaimuose prievartavo nekaltas moteris ir vaikus, manasis kūnas dėl hormonų veiklos sutrikimų mane plėšė į gabalus siųsdamas žinią apie artėjančią vaisingumo pabaigą.

Moteriškosios priedermės, kurios neišnaudojau, neapgausi!

Visa tai alino fiziškai, o dvasiškai buvau išsigandusi. Žymiai jautriau priėmiau žinias iš karo lauko, ir užsisklendžiau.

Neturėjau su kuo atvirai pasikalbėti, tad mintis, kurios sprogo galvoje, sėdau užrašinėti.

Tuo metu ieškodama nusiraminimo nemažai tapiau. Ir kai per vienus karo metus užrašiau XXI esė, pasvarsčiau apie iliustracijas. Tegul mėgėjiški tapybos darbai įsiterps į puslapius.

Nepagalvokite, jog esu tapytoja, išties kone pusę gyvenimo dirbu žurnaliste. Iš spaudos mano pavardė gal daug kam bus girdėta.

Knygos apimtis nedidelė – 80 puslapių, bet turinys privers apie daug ką pamąstyti.