Labai myliu japoniškus komiksus ir ne vieną esu jų perskaičiusi ar nusipirkusi. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis labiau populiarėja komiksai suaugusiems ir "Gertrūda" sėkmė yra to įrodymas. Bet mane šis komiksas taip pat...

Labai myliu japoniškus komiksus ir ne vieną esu jų perskaičiusi ar nusipirkusi. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis labiau populiarėja komiksai suaugusiems ir "Gertrūda" sėkmė yra to įrodymas. Bet mane šis komiksas taip pat nudžiugino, kaip ir nuvylė. Visgi pradėsiu nuo to, kodėl šis komiksas man patiko.

Šį komiksą gelbsti įdomi istorija, veikėjai ir gyvi jų dialogai. Nors skaitausi kaip Y kartos atstovė, visi nupasakoti įvykiai, veikėjų išgyvenimai man buvo neįprasti, nes paprasčiausiai man neteko susidurti su sovietine Lietuva. Todėl man vienas malonumas buvo skaityti šį komiksą. Jeigu autorė būtų perteikus istoriją kaip knygą, ji man būtų žymiai labiau patikusi.

Deja, vieno trūkumo negaliu ignoruoti, kas būtų piešimas. Komiksui, kitaip negu knygai, yra labai svarbus istorijos perteikimas vaizdais. Piešimas yra toks pat svarbus, kaip pati istorija pačiam komiksui. Šis piešimas ne tai, kad prastas, bet labai blogas. Bet kaip nupiešti veikėjai, kai kurie iš jų visiškai neatitiko savo turimo amžiaus. Kompozicijos pačių piešinių buvo visai originalios, bet jos vienintelės prasto piešimo išgelbėti negalėjo. Susidarė įspūdis, jog autorė visiškai nesistengė piešti, nes jos piešiniai priminė eskizus, o ne piešinius. Pagalvojo apie piešinių kompoziciją ir pačią istoriją, bet dėl piešimo numojo ranka. Nieko. Nauja lietuviams. Tiks. Tai mane labai nuvylė.

Kaip ten bebūtų, šį komiksą rekomenduočiau skaityti tik dėl istorijos. Tačiau jei jums labai svarbus piešimas ir istorijos perteikimas vaizdais, geriau jau šio komikso vengti.

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet...

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet pakankamai jaučiasi tas kelių metų skirtumas, per kuriuos Lietuva tapo nepriklausoma, ir tai, kad aš augau mažesniame mieste. Aš nesimokiau n-tojoje vidurinėje mokykloje, nes mano mieste mokykla buvo tik viena. Ten apskritai nėra vidurinės mokyklos – tik pagrindinė mokykla ir gimnazija.

Tačiau skaitant (ar, tiksliau, vartant ir žiūrint į paveikslėlius) vis norėjosi sakyti – taip, taip, būtent taip ir būdavo, šitą gerai prisimenu. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą išvažiuoji iš Suvalkijos ir imi kalbėtis su kitais žmonėmis. Net ir kelis metus prastudijavus didmiestyje dar vis tiek atsirasdavo tokių, kurie man tik prasižiojus galėdavo pasakyti, kad aš iš tokio ir tokio miestelio Suvalkijoje. Arba pavyzdžiui, kai akių ligų klinikose prilašina vyzdžius plečiančių vaistų ir paskui visas vaizdas būna išsiliejęs, o akys labai jautrios šviesai (ir kodėl būtent tomis dienomis saulė ryškiau šviesdavo?). Ir daug kitų dalykų atitiko, visko net neįmanoma išvardinti.

Šis atsiliepimas visai nepanašus į atsiliepimą, o labiau į kažkokius memuarus. Bet „Gertrūda“ būtent tokia ir yra. Joje tikrai, kaip teisingai sako ir pati knygos anotacija, kiekvienas ras save.