Lietuvos ir Italijos kultūriniai saitai nuo seno domino pačių įvairiausių sričių specialistus, tad ši tema tapo ne vieno mokslinio darbo pagrindu. XVI–XVII a. akademiniai ryšiai tarp Lietuvos ir įvairių Italijos regionų buvo gana glaudūs: LDK didikų vaikai dažnai siųsti į Italijos universitetus, o įkūrus universitetą Vilniuje jame dėstė italų kilmės profesoriai, remtasi italų teoretikų...

Lietuvos ir Italijos kultūriniai saitai nuo seno domino pačių įvairiausių sričių specialistus, tad ši tema tapo ne vieno mokslinio darbo pagrindu. XVI–XVII a. akademiniai ryšiai tarp Lietuvos ir įvairių Italijos regionų buvo gana glaudūs: LDK didikų vaikai dažnai siųsti į Italijos universitetus, o įkūrus universitetą Vilniuje jame dėstė italų kilmės profesoriai, remtasi italų teoretikų darbais, skaityti lotyniškai ir itališkai parašyti italų kūrėjų veikalai. Tad natūralu, jog kultūrinės-literatūrinės Lietuvą ir Italiją jungiančios gijos apčiuopiamos ne viename senajai Lietuvos literatūrai ir LDK paveldui priklausančiame kūrinyje.

Vis dėlto Lietuvos tyrėjų darbuose dažniausiai aptariami Lietuvos Renesanso ir Baroko raštijos bruožai, jos ryšiai su antikine, ypač lotyniškąja kultūra bei tradicija, ieškoma sąsajų ir su to meto Italijos literatūra, bet išsamių darbų, skirtų konkretiems kūriniams, tiesiogiai susijusiems su Italija ir Lietuva, jų kultūriniam kontekstui, kol kas yra mažai.

Mūsų akis patraukė viena knyga – Jono Kimbaro „Funebria“, 1603 m. išspausdinta Vilniuje Jono Karcano spaustuvėje. Ji skirta 1602 m. mirusiai LDK lauko raštininko Teodoro Lackio žmonai Izabelei Bonarelli-Lackienei pagerbti. Kaip vienas iš patikimų šaltinių minėtas istorikų darbuose, literatūros tyrėjų dėmesio šis kūrinys iki šiol nebuvo sulaukęs.