Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir...

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir perskaičius supratau, kad mūsų skoniai labai skiriasi. Nenoriu nieko įžeisti ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai grynai skonio reikalas, bet man ši knyga nepatiko. O priežaščių yra net kelios:

1. Knyga neturi siužeto - visa knyga yra tiesiog prisiminimai, svarstymai, apmąstymai. Ir pastarieji man nelabai patrauklūs, nelabai aktualūs, tos problemos tokios banalokos, visai nesukretė, neatvėrė akių, nieko neparodė, kas ir taip nebūtų seniai aišku. Juk visi žmonės turi sunkių minčių ir abejonių, kodėl rašytojo, kuriam sunkiai sekasi rašyti, istorija yra verta knygos?;

2. Knygoje pilna retorinių klausimų apie gyvenimo prasmę/neprasmę ir tai labai erzina, nes žmogau, tu gali mąstyti klausimais, bet kai rašai knygą, reikia ne vien klausimų, kurie taip niekur ir nenuveda, reikia dar ko nors. Aš skaitau knygą, ne tam, kad galėčiau įsijaust į psichoterapeuto rolę, todėl nepatiko man tie klaustukai: ar aš per senas, ar per jaunas, kodėl keliauju, kodėl kalbu, tai, ką kalbu, kodėl jaunystė buvo tokia o ne kitokia ir t.t.;

3. Sovietmetis man nekelia nostalgijos (matyt per jaunoje iš tų visų prarastųjų kartų gimiau), nieko artimo aš neradau tose aplinkybėse, jos, kaip tik, man sukelia kažkokį nemalonų pojūtį - lygtais nerimą, lygtais apgailestavimą...;

4. Stilius nėra pats maloniausias mano akiai - yra nemažai tokių atseit "kietų" kalbos elementų, tokių kaip rusiški, angliški intarpai, žargonai ir pan. Sakiniai trumpi, kas nėra blogas bruožas, bet šioje knygoje kažkodėl man nejaukus jų trumpumas, lyg skaityčiau ne knygą, o pirkinių sąrašą ar policijos raportą...

Na gal ir tiek, nebeburnosiu. Manau, kad nemažai žmonių šioje knygoje rastų ir gerų bruožų, ir artimų išgyvenimų. Aš neradau ir tai, greičiausiai, mano pačios problema, ne gerbiamo E.Ališankos.