Šešiolika apsakymų, sudarančių „Fikcijas“, puikiai atskleidžia nepažabojamą argentiniečių prozos grando Jorgės Luiso Borgeso vaizduotę, begalinį jo kūrybos talpumą ir nesulyginamą intelekto pajėgumą.

Čia galima rasti vienus svarbiausių Borgeso kūrinių: apsakymą apie Funesą, kurio visa apimanti atmintis talpina daugiau atsiminimų nei „visa žmonija nuo tada, kai pasaulis yra...

Šešiolika apsakymų, sudarančių „Fikcijas“, puikiai atskleidžia nepažabojamą argentiniečių prozos grando Jorgės Luiso Borgeso vaizduotę, begalinį jo kūrybos talpumą ir nesulyginamą intelekto pajėgumą.

Čia galima rasti vienus svarbiausių Borgeso kūrinių: apsakymą apie Funesą, kurio visa apimanti atmintis talpina daugiau atsiminimų nei „visa žmonija nuo tada, kai pasaulis yra pasaulis“; bene mitologinę „Babelio biblioteką“, kurioje visata sulyginama su slapta, amžina, begaline ir betiksle biblioteka; istoriją apie Pierre'ą Menardą, keli šimtai metų po Cervanteso mirties bandžiusį sukurti kūrinį, kuris būtų žodis žodin identiškas Don Kichotui; „Griuvėsių ratą“, kuriame atklydėlis ketina „nusapnuoti žmogų“, iš sapno atvesdamas jį į tikrovę; ir daug daugiau – filosofinių detektyvų, fikcinių enciklopedijų, metafizinių galvosūkių, istorijų apie Airijos revoliucionierius, gaučų kovas ir sapnus sapnuose.

„Fikcijos“ – legendinis, pirmasis Borgeso apsakymų rinkinys, kuriame jis taupiai ir elegantiškai tyrinėja įvairius paradoksus, visatos slėpinius ir nesusipratimus, vis grįždamas prie temų ir motyvų, neduosiančių jam ramybės visą likusį gyvenimą: laiko, amžinybės, begalybės. Pasaulis, kurį regime „Fikcijose“, – nesibaigiantis chaosas, neperprantamas labirintas, išsvajota biblioteka, be paliovos dauginanti vaizdinius, žmonių patirtis ir likimus. Ši pasaulio vizija tampa dar vienu Borgeso žaidimu, ironiškai pašiepiančiu begalės mąstytojų kartų beprasmes pastangas perprasti visatą.