Ši knyga man nebuvo tik dar viena žymaus veikėjo biografija. Ernestas Galvanauskas (1882–1967) – unikalus Lietuvos politikas, frankofonas, didžiumą savo gyvenimo metų buvo apsuptas prancūzų kalbos ir kultūros bei politikos aktualijų, dėl įvairių aplinkybių, kartais netgi specialiai pamirštamas mūsų valstybės kūrėjas, mezgęs dvišalius santykius su Lenkija ir Vokietija, Sovietų Rusija...

Ši knyga man nebuvo tik dar viena žymaus veikėjo biografija. Ernestas Galvanauskas (1882–1967) – unikalus Lietuvos politikas, frankofonas, didžiumą savo gyvenimo metų buvo apsuptas prancūzų kalbos ir kultūros bei politikos aktualijų, dėl įvairių aplinkybių, kartais netgi specialiai pamirštamas mūsų valstybės kūrėjas, mezgęs dvišalius santykius su Lenkija ir Vokietija, Sovietų Rusija (SSRS), taip pat Didžiąja Britanija ir Prancūzija, Baltijos šalimis.

Atkuriant pasaulinio karo nualintą ekonomiką, finansus Galvanauskas 1919–1924 metais net keturis kartus buvo ministras pirmininkas, trijuose Ministrų Kabinetuose – užsienio reikalų ministras, iškovojęs Lietuvos Respublikos pripažinimą de jure, ėjo dar ir kitų ministrų pareigas. Tiesa, vyriausybės dažnai keitėsi dėl partijų nenoro ar negebėjimo susitarti, pokyčius lėmė ir Seimų rinkimai, pagaliau, Lietuvos vidaus politikos realybė. Nepartinis premjeras išvengdavo partijų diktato ir tai buvo jo stiprybė, tačiau svarbiais momentais nesulaukdavo politinės paramos Seimuose. Dėl to tris kartus svarstytas kaip realus kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidento pareigas jis taip ir nebuvo juo nominuotas.

Įdomiausia buvo dar kartą pasvarstyti apie jo pastangas atgauti Vilnių, Lietuvos atvedimą į Vakarų demokratinio pasaulio šalių šeimą, didžiausią politiko laimėjimą – ryžtingą Klaipėdos prisijungimą ir tarptautinį to fakto pripažinimą sudarius Klaipėdos krašto konvenciją, santykius su kitais politikais, sunkius sprendimus 1940-aisiais.