Visai kitomis akimis pamatyta Ona Šimaitė. Kažkodėl buvau susidarius vaizdinį, kad Šimaitė kone šventoji. Tik sunku pasakyt, kas į tą šventumą įėjo... Perskaičius knygą nepaaiškėjo, kad ji buvo velnias. Supratau,kad...

Visai kitomis akimis pamatyta Ona Šimaitė. Kažkodėl buvau susidarius vaizdinį, kad Šimaitė kone šventoji. Tik sunku pasakyt, kas į tą šventumą įėjo... Perskaičius knygą nepaaiškėjo, kad ji buvo velnias. Supratau,kad Šimaitė daug įdomesnė asmenybė, paskatino labiau ją pasidomėti. Taip pat ir jos veikla, atnaujinti ir praplėsti žinias, kurios nuo mokyklos laikų užsimiršo ir gal kiek paseno - juk būta ir naujesnių tyrimų. Pati knyga skaitėsi lengvai, be to, papildyta nuotraukomis. Kuomet rašoma apie realiai gyvenusius žmones,mano manymu, tai privalomas knygos atributas. O dar ir kai kurie laiškai pateikiami - išvis pasaka. Labai įdomu skaityti ir matyti tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių mintis, pasaulėžiūrą, įvykių ir savo paties gyvenimo vertinimą. Mano nuomone, knyga verta dėmesio.

Skaitydama šią knygą tikėjausi daugiau sužinoti apie vieną tų žmonių, kurie dažnai gyvenime ir istorijoje primirštami - juk dažniausiai paminklus statome ir ditirambus kuriame tiems, kurie patys kalba apie save arba jų...

Skaitydama šią knygą tikėjausi daugiau sužinoti apie vieną tų žmonių, kurie dažnai gyvenime ir istorijoje primirštami - juk dažniausiai paminklus statome ir ditirambus kuriame tiems, kurie patys kalba apie save arba jų gyvenimas būna viešas. Susipažinus su Onos Šimaitės gyvenimu, supranti kaip tai neteisinga. Ši moteris buvo paprasta bibliotekininkė, kuri gyveno pavojingu laiku, pavojingoje vietoje, tarp žmonių, kurių dalis vykdė sunkiai protu suvokiamus darbus, o kitai daliai teko visa tai patirti. Vilniaus getas, žvėriškom sąlygom gyvenantys žydai, net žinodami savo lemtį, išlieka žmogiški: rašo laiškus ir rūpinasi artimaisiais, kuria, dainuoja, vaidina, nepasiduoda... Ona Šimaitė galėjo apsimesti viso to nematanti (kiek daug tokių buvo), galėjo išvykti, pabėgti ar net pritarti patyčiom, kankinimams, žudymams... juk ji buvo tik paprasta moteris, niekuo neišsiskirianti, jokiomis specifinėmis didvyriškumo savybėm nepasižymėjo. Tačiau iš tikro ši pilka (taip ją įvardija kai kurie amžininkai) moterytė yra pati tikriausia DIDVYRĖ. Žydai sugebėjo jai padėkoti, įvertinti, o mes?... nejau nevertas pagarbos žmogus, kuris aukojasi dėl kitų, gelbsti gyvybes, padeda jiems gyventi... Knyga ir yra vienas iš būdų įamžinti šią nepaprastą asmenybę. Negaliu pasakyti, kad ši knyga man labai patiko, norėjosi labiau pažinti ją... bet kaip suprantu, liko labai mažai informacijos, o ir pati Ona nemėgo girtis savo darbais, kurie galėtų pavirsti įdomiu filmu.