1913-ieji, Gerbersdorfo kurortas. Čia, kalnų papėdėje, veikia garsiausia Europoje sanatorija, skirta krūtinės ir gerklės ligoms gydyti. Į ją atvyksta studentas iš Lvovo Mečislovas Voiničius. Jo diagnozė negailestinga – tuberkuliozė, tačiau jis tiki, kad naujoviški metodai ir grynas kalnų oras sustabdys ligos progresavimą.

Pacientai iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslau ir Berlyno, kilnodami...

1913-ieji, Gerbersdorfo kurortas. Čia, kalnų papėdėje, veikia garsiausia Europoje sanatorija, skirta krūtinės ir gerklės ligoms gydyti. Į ją atvyksta studentas iš Lvovo Mečislovas Voiničius. Jo diagnozė negailestinga – tuberkuliozė, tačiau jis tiki, kad naujoviški metodai ir grynas kalnų oras sustabdys ligos progresavimą.

Pacientai iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslau ir Berlyno, kilnodami užpiltinės taureles, aptarinėja svarbiausius pasaulio reikalus. Ar Europai gresia karas? Ar joje įsigali monarchija ar demokratija? Ar egzistuoja demonai? Ar skaitant knygą galima pasakyti, kieno ranka ji parašyta – vyro ar moters? Tačiau pacientams rūpi ne tik šie klausimai. Voiničius taip pat klausosi istorijų apie tragiškus įvykius kalnuotose sanatorijos apylinkėse. Nors jam tenka slėpti tiesą apie save, jį vis labiau traukia šiurpios šio krašto paslaptys.

Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo, vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingų laiko dimensijų temos. Čia gausu aliuzijų ne tik į garsius literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes pačios rašytojos knygas. Autorė su humoru atskleidžia tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti.

Iš pirmo žvilgsnio šis romanas primena Thomo Manno „Stebuklingąjį kalną“. Tačiau nuėmę intertekstinių nuorodų į vokiečių Nobelio premijos laureato kūrybą apvalkalą pamatysime, kad pasakojimo medžiaga galbūt ir panaši, tačiau jos raštas – visiškai kitoks. Šiame kūrinyje susikerta lyčių lygybės, moteriškumo, vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingų laiko dimensijų temos. Romane esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes pačios autorės knygas. Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsiją“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris į minėtus klausimus. Šis romanas netgi skatina tai daryti. O. Tokarczuk šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti, kad jis egzistuoja.

Olga Tokarczuk – lenkų rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė, garsiųjų „Jokūbo knygų“ autorė. Už romaną „Bėgūnai“ 2018 m. pelnė vieną svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Man Booker International Prize. Antrą kartą tai pačiai premijai autorė buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.