Knygos pavadinimas „Didžiųjų šešėlyje“ patiko ne visiems. Iš kai kurių kolegų, kurie skaitė jos rankraštį, sulaukiau netikėtų klausimų: kas tie „didieji“, iš kur tu juos ištraukei? Kas buvo jų šešėlyje, ar tu?
Taip, esu vienas iš tų, kurie buvo jų šešėlyje, bet knyga ne apie mane. Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie svarbiausius naujausios Lietuvos istorijos įvykius...
Knygos pavadinimas „Didžiųjų šešėlyje“ patiko ne visiems. Iš kai kurių kolegų, kurie skaitė jos rankraštį, sulaukiau netikėtų klausimų: kas tie „didieji“, iš kur tu juos ištraukei? Kas buvo jų šešėlyje, ar tu?
Taip, esu vienas iš tų, kurie buvo jų šešėlyje, bet knyga ne apie mane. Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie svarbiausius naujausios Lietuvos istorijos įvykius ir juos kūrusius žmones. Buvau ne tik knygoje aprašytų įvykių stebėtojas, daugelyje jų dalyvavau tiesiogiai. Iš arti mačiau, kaip 1990 metų kovo 11-ųjų buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kaip 1991 metų sausį beginkliai žmonės atsilaikė prieš Sovietų Sųjungos karinę agresiją, kaip 1993 metais iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė Rusijos kariuomenė. Gerai prisimenu, kokios aistros kunkuliavo rengiant Konstituciją, kaip buvo sunku dvi skirtingas Konstitucijos vizijas sulieti į vieną nacionalinę viziją.
Tuo metu dirbau Aukščiausiosios Tarybos Juridiniame skyriuje, buvau vedėjo pavaduotojas, vedėjas, Teisės departamento direktorius, vėliau tapau Konstitucinio Teismo teisėju. Tada kai ką užsirašinėjau, susidarė keli stori sųsiuviniai. Turiu ir ankstesnio laikotarpio užrašų. Kiekvienas aprašomas istorijos fragmentas atspindi atitinkamo laikotarpio visuomenės būseną, joje vyravusią atmosferą.
Pridėjau asmeninio gyvenimo epizodų, kurie susiję su knygoje aprašomais įvykiais. Dabar visa tai prieš tavo, mielas skaitytojau, akis. Prisipažinsiu, kad per prabėgusį laiką daug kas išsitrynė iš atminties, todėl, nenorėdamas suklysti, naudojausi to laikotarpio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramomis, įvairia archyvine medžiaga, publikacijomis spaudoje, kolegų atsiminimais. Kaip tada mąstė knygoje minimi asmenys, galiu tik numanyti. Man atrodė, kad jie galėjo galvoti ir taip, kaip parašiau. Jeigu mano vaizduotė per daug laki ir dėl to suklydau, – iš anksto prašau man atleisti. Tikrai nieko nenorėjau nei užgauti, nei įžeisti. Dėkoju likimui, kad tuo laiku turėjau galimybę būti greta iškiliausių Lietuvos žmonių. Man jie ir yra Lietuvos didieji. O tai, kad buvau jų šešėlyje, – man didelė garbė.
Vytautas Sinkevičius
***
Ištrauka iš knygos autoriaus tuo laikotarpiu rašyto dienoraščio:
„Projekte buvo numatyta, kad deputatai galės ministrams pateikti paklausimus, tačiau Prezidentas tokios teisės neturės. Vytautas Landsbergis paklausė: „Tai kaipgi čia bus, Prezidentas ir nieko negalės padaryti ministrui?“ Juozas Žilys pamėgino aiškinti, kad Prezidentas visada ras vieną ar kitą galimybę paveikti ministrą. Vytautas Landsbergis replikavo: „Ar aš turėsiu turėti savo deputatų, na, bent vieną deputatą? Ar tai turėjote galvoje?“ Žinoma, tai visus gerokai pralinksmino.“
