R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės...

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai". Nors šalis man nekelia asmeninių simpatijų (antipatijų - taip pat) ar didžiulio susidomėjimo ja, skaitymas įtraukė jau nuo pirmų puslapių - šioje studijoje pateikta medžiaga vertingai analizuoja ne tik konkrečių prancūzų asmenybių idėjas ar apskritai šios šalies kultūrą tam tikrame laikmetyje, tačiau sieja visa tai ir su kitų šalių atstovų mąstymu net viduriniais ar kitais istorijos amžiais. Ši knyga skatina pamąstyti apie bendrą indoeuropietiškąją ar net visos žmonijos sąmonę, čia interpretuojamos ir kitos knygos, jose dar neužrašytas folkloras, kartais atsigręžiama ir į negrožinės literatūros palikimą.



Ar žinojote, kad pirmuosiuose "Raudonkepuraitės" variantuose, kuriuos valstiečiai sekė dar XVII - XVIII a., visai neužsimenama apie raudoną kepuraitę, o senelę šiuose pasakojimuose suėdė ne vilkas, o šio žvėries suėsta ir, pasak daugumos išlikusių variantų, vėliau niekieno neišgelbėta... pati to nežinodama mergaitė? Būtent toks kultūrinis šokas ištinka pradėjus skaityti pirmąją, vieną iš pačių įdomiausių, gyviausių "Didžiųjų kačių skerdynių" dalių. Be to, šalia garsiausių pasakų, kurių R. Darntono knygoje išties nemažai, pateikiamas ne vienas įdomus prieštaringai literatūrologų vertinamų psichoanalitikų pastebėjimas, su kuriuo iš pirmo žvilgsnio kartais negali nesutikti.



Tautoms maišantis daugybė šiandien žinomų pasakų išplito ne vienoje šalyje, dažnoje iš jų įgydamos savitų mentaliteto bruožų,o kartais - ir visai kitokią pabaigą, kaip matoma net "Raudonkepuraitės" atveju. Siužeto keitimas ar pasakų skaitymas garsiuose klasicizmo laikotarpiu literatūriniuose salonuose skatina pagalvoti, kam iš tikrųjų skirtas šis žanras, auklėjantis vaikus, bet galbūt tik suaugusiems atkoduojantis gilesnius savo klodus. Sekti originalaus ir žiauraus bet kurios senos pasakos varianto šiandien turbūt neišdrįstų nė vienas tėtis ar mama, o tai rodo ir pakitusį vidinį mūsų pasaulį, atitolinusį nuo protėvių mentaliteto. Galbūt paskatinta įtraukiančių Darntono ir kitų mokslininkų studijų vieną pasakų knygą neseniai įsigijau ir pati, manydama, jog šiandien joje galėsiu atrasti, sąmoningai suprasti daugiau, negu galėjau tada, vaikystėje, kai mano psichologiją formavo kūrinio moralas, pavyzdingas ir rizikingas išgalvotų personažų elgesys ir pastarojo pasekmės.



Ne mažiau fantastiškai, pasakiškai iš pirmo žvilgsnio atrodo ir kita kultūrologinė Darntono knygos apybraiža, kurios tema glūdi dar pačiame knygos pavadinime - kačių žudymas naujųjų laikų Prancūzijoje. Antžmogiškas (o gal kaip tik žmogiškas, nes gyvuliai vieni su kitais ne tokie žiaurūs) elgesys su katėmis - piktdžiugiškas jų kankinimas ir žudymas kariant arba deginant, luošinant, sulaužius stuburą ar koją - to meto visuomenėje tarsi buvo pateisinamas: šie gyvūnai dar nuo viduramžių sieti su raganavimu ir okultinėmis jėgomis, kurias norėta apriboti, o taip pat, anot istoriją pateikusio naujaisiais amžiais gyvenusio prancūzų pameistrio, tai buvo puikus kerštas spaustuvės savininkui, mylėjusiam kates labiau nei savo mokinius. Pasityčiojimas iš kačių atrodo dar paradoksalesnis tais atvejais, kuomet imama kalbėti ir apie teigiamą simbolinę reikšmę, suteikiamą šiems gyvūnams - tai ne visuomet palengvindavo dviprasmiškas globojamų kačių gyvenimo sąlygas, tačiau bet kokiu atveju skaitytoją verčia ne mažiau stebėtis, ieškoti atsakymų, kaip tas pats gyvūnas gali būti ne tik niekinamas, bet ir adoruojamas.



Ši Darnoto studija, be abejonės, apžvelgianti ir kur kas šviesesnius, romantiškesnius XVIII a. Prancūzijos visuomenės reiškinius, kurių mes, deja, nebeišlaikėme iki savo laikų, įrodo, kad vis dar įmanoma tam tikra prasme prakalbinti prieš šimtmečius išnykusias kartas ar kultūras, palikusias net ir menką pėdsaką ne tik moksle, bet ir kultūroje: juk būtent joje geriausiai atsiskleidžia tų žmonių mąstysena ir esminės vertybės, gyvenimo būdas, kartais nedaug tenutolęs ir nuo mums būdingojo, o kartais "atveriantis vartus į kitokį mentalitetą" (288 p.), pažinimo kupiną kelionę, kurios linkėčiau kiekvienam šios ir kitos knygos skaitytojui. Išlaisvinkime mąstymą, vaizduotę, skatinančią tiek atrasti, tiek ir patirti kartais būtiną šoką.