Poeto, literatūros kritiko ir eseisto Justino Kubiliaus knygą „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont" sudaro žemaičių tarme rašyti eilėraščiai ir 23 prozos paveikslai, vadinami stacijomis.

Eilėraščiuose gimtasis Šiaurės vakarų kraštas tarsi sunkte prisisunkęs mitinės, istorinės, rupios gyvenimo atminties, o žmogus čia – nelyginant koks žemaičių žemės demiurgas, einantis...

Poeto, literatūros kritiko ir eseisto Justino Kubiliaus knygą „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont" sudaro žemaičių tarme rašyti eilėraščiai ir 23 prozos paveikslai, vadinami stacijomis.

Eilėraščiuose gimtasis Šiaurės vakarų kraštas tarsi sunkte prisisunkęs mitinės, istorinės, rupios gyvenimo atminties, o žmogus čia – nelyginant koks žemaičių žemės demiurgas, einantis kiaurai per laikus, tarsi iš naujo kuriantis, bet iš tikrųjų skausmingai kartojantis savo genties likimą, vis prasmegdamas kuršių (galbūt savo protėvių?) amžiuose...

Stacijose „Tomsė so žalēs", kur gausu aliuzijų į Kryžiaus kelio stotis, autorius, žvelgdamas į gimtinę jau tarsi iš tolo, lyg kokius šventus paveikslus išvysta brolių, tėvų, artimų žmonių, giminės senųjų gyvenimuose – ir šiapus, ir jau anapus, bet visuomet nutviekstus skaudžia gyvasties laikinumo šviesa, lyg iš Raštų atsklindančia.

Tarmė Justino Kubiliaus kūryboje (kaip ir gimtasis Kernų kaimas Mosėdžio parapijoje) – saugūs
namai, tapatybės vieta, savasties pamatas. Žmogaus gyvenimas, jo žemė, daiktai ir likimas čia kitaip ištariami; visa būtis, visa ją reginti dvasia čia tarmiška.