Lenkų kalboje nėra tokios užgaulės, kuri nebūtų tėkšta Michnikui į veidą, bet nėra ir tokios pagyros, kuria jis nebūtų pagerbtas. Michnikas plūstamas ir giriamas, tačiau ar tai reiškia, kad jis suprantamas?

Tokie du požiūriai – ne visada pora. Neketinu čia rungtis nei su piktliežuviais, nei su saldžialiežuviais, norėčiau – kiek įmanoma – suprasti. Sakoma: suprasti, –...

Lenkų kalboje nėra tokios užgaulės, kuri nebūtų tėkšta Michnikui į veidą, bet nėra ir tokios pagyros, kuria jis nebūtų pagerbtas. Michnikas plūstamas ir giriamas, tačiau ar tai reiškia, kad jis suprantamas?

Tokie du požiūriai – ne visada pora. Neketinu čia rungtis nei su piktliežuviais, nei su saldžialiežuviais, norėčiau – kiek įmanoma – suprasti. Sakoma: suprasti, – vadinasi, pateisinti. Nežinau, gal ir teisybė... Jeigu taip ir yra, jeigu supratimas iš tikro gali būti pateisinimas, tokiu atveju nesidrovėkime ir pasistenkime pateisinti kaip reikiant. O jeigu jau ketiname pateisinti kaip reikiant, turime paklausti eschatologiškai: kam Dievas sutvėrė Michniką? Juk turėjo būti koks nors tikslas. Jeigu nebūtų tikslo, nebūtų ir Michniko. O Michnikas yra. Kai kas mano, kad net pernelyg yra! Tad kam?

Adamas Michnikas išsilavinimu – istorikas, profesija – žurnalistas, o pašaukimu – žmogus, amžiais kovojantis dėl „moralės politikoje“. Pirmiausia krinta į akis „kova“. Vyksta ji ne abstrakcijos danguje, o konkretybės stichijoje. Jeigu būtų abstrakti, netrikdytų niekam ramybės, susilauktų – arba nesusilauktų – tik specialistų dėmesio. Michnikas eina į žmones, terpiasi į konkrečias situacijas visuomenėje, o jeigu sutriuškina kokią idėją, tai padaro neužgauliodamas ją išsakiusių žmonių. Idėja be vardo jam neįdomi. Kaip ir vardas be idėjos.

Tokia „kova dėl moralės“ meta iššūkius, provokuoja ir erzina. Vienus pamalonina, kitus įskaudina. Įžiebia visą gamą jausmų, tokių, kuriuos žmogus jaučia žmogui, jausmų, kurių su idėja niekaip nesusiesi. Kartais išgirsti, kad „Michnikas verčia mąstyti“. Vis dėlto daug dažniau sakoma „Michnikas duoda pylos“. O jeigu jis „duoda pylos“, tai ir jam reikia „duoti pylos“. Išeina, kad dažniausiai taikomas polemikos su Michniku būdas yra „Michniko pačirškinimas“. Už ką gi jis „čirškinamas“ – už pažiūras ar už tai, kad išvis yra?

Michniko politinės etikos koncepcija nėra sistema ir niekada tokia nebus. Ta koncepcija gimsta vertybėms jautrioje sieloje – sieloje, pasinėrusioje į istoriją.