Temų daug, ateities ne tokie jau prasti skambėjimai primena, jog gyvenimas, aidint pašonėje šūviams, yra dar labai gražus.
Pirmame eilėraštyje gyvatės metų prognozės nėra linksmos, bet, persipynę lengvo humoro kaspinėliais, rodo, jog savo papročių vis dar laikomės.
Šimtas pavasarių vienas ruduo,
Liepoj per Oną užšals vanduo
Bus mums Velykų diena tik viena
Ir ta pati visai nešventa.
Jokio...
Temų daug, ateities ne tokie jau prasti skambėjimai primena, jog gyvenimas, aidint pašonėje šūviams, yra dar labai gražus.
Pirmame eilėraštyje gyvatės metų prognozės nėra linksmos, bet, persipynę lengvo humoro kaspinėliais, rodo, jog savo papročių vis dar laikomės.
Šimtas pavasarių vienas ruduo,
Liepoj per Oną užšals vanduo
Bus mums Velykų diena tik viena
Ir ta pati visai nešventa.
Jokio margučio, jokių giesmių,
Nebus prie stalo net artimų,
Nes Kiškį Piškį pakirto nuodai –
Tokie sugalvoti kinų kerai.
Gyvatės metai gyvatėms tik tiks,
Kiti sukapotom sėdynėm liks,
O seimo vyrukai... Kaip jie sėdės?
Naujo įstatymo sukurpt negalės!
Autorė linkusi prisilaikyti tradicinės eilėdaros principų. Tai nėra lengva, bet gražu, nes apsigludina pasibaisėtina žmogaus veikla ir pradedi tikėti, jog praregėjimai būna, eilėraštis „Nusikaltėlio malda“.
Kada pasaulį gabalais draskiau
ant priekalo net meilę pasidėjęs,
aš su tavim ar be tavęs buvau?
O Viešpatie! Kur tu buvai išėjęs?
Skaudi mūsų gyvenimo realybė – kai draskoma, naikinama tai, kas lietuvio širdžiai yra šventa ir brangu, kas primena anuos laikus, kai buvai stumiamas į prievartos gniaužtus, kai tavo nuomonės niekas neklausė...
Raibuliuoja bangom
mūs šalis apsupta,
bėk nebėgęs lankom,
Salomėjos nėra
ir cukrinės avytės
vaikų neganys.
Vienas žiedas nuvytęs?
O kiek dar jų vys?
Savo dvasios apnuoginimo autorė nesibaido, nes tai skamba bendražmogiškai, terapija – ką išgyvena kiti, išgyvenu ir aš – reikalinga.
Nebijokit liūdesio išverkti,
Nevilty apsikabint save,
Tai geriau, negu kad užsimerkti
Ir kartoti: – Be kaltės kalta.
Pasaulį, autorė dažnai rodo per veidrodinį atspindį, eilėraštis „Lapkričio paslaptyje“.
Neatverk man durų – jos girgždės,
lapkričio tyla uždus,
šiąnakt mirusieji maldą sukalbės
už gyvųjų nusikaltimus.
Jiems per daug atėjusių vėlių,
tokio antplūdžio nebeištvers,
vartų sargui jau pritruks jėgų
ir iš nuovargio jis nusigers.
Amžino gyvybingumo šaltinis, nuo kurio mes ne tik atitolome, bet ir nuolat žalojame – gamta, pagoniškųjų papročių skambėjimas, vis dėlto išlieka savimonėje ir norisi tikėti, kad niekada neišnyks.
– Jau Kalėdos! Jau Kalėdos!
Miške ūbauja pelėdos,
puošia bumbulais eglutę,
aukštai prisega žvaigždutę,
o ant kelmo deda ragą,
karštą obuolių pyragą
ir puodynę dar sulos,
bus Kalėdos be mėsos!
Gal, perskaitę kažkurį eilėraštį, savęs paklausime:
– O kas aš pats esu, iš kur atėjau ir einu kur?
Autorė to nelaiko tikslu, tik kalba.
