„Brutas“ – tai veikalas apie Romos iškalbos raidą nuo jos ištakų iki Cicerono laikų. Aptardamas bemaž tris šimtus Romos oratorių, Ciceronas įvardija kiekvieno jų nuopelnus, pabrėžia privalumus ir trūkumus, išryškina jų kalbų stilistines ypatybes. Ciceronas pamini ne tik iškilius oratorius, bet ir menkesniais gebėjimais pasižymėjusius kalbėtojus, vieniems negailėdamas liaupsių,...

„Brutas“ – tai veikalas apie Romos iškalbos raidą nuo jos ištakų iki Cicerono laikų. Aptardamas bemaž tris šimtus Romos oratorių, Ciceronas įvardija kiekvieno jų nuopelnus, pabrėžia privalumus ir trūkumus, išryškina jų kalbų stilistines ypatybes. Ciceronas pamini ne tik iškilius oratorius, bet ir menkesniais gebėjimais pasižymėjusius kalbėtojus, vieniems negailėdamas liaupsių, kitiems – ironijos. Aptardamas skirtingų pažiūrų ir estetinių nuostatų kalbėtojus, Ciceronas įsitraukia į ginčą tarp azijinės ir atikinės iškalbos šalininkų, tuo pat metu pabrėždamas šio ginčo bergždumą. Iškalbą suprasdamas plačiau nei azijistai ir atikistai, Ciceronas mėgina parodyti, kas yra tikras oratorius, o kas tik tokiu vadinamas.

Turint galvoje tai, kad Ciceronas rašo respublikos saulėlydyje, Cezariui praktiškai visą valdžią laikant savo rankose, „Brute“ aptariamoje Romos iškalbos istorijoje svarbus tampa politinis matmuo – retorika neišvengiamai persipina su politiniu gyvenimu ir tuomet, Cicerono vertinimu, oratoriaus figūra iškyla ne tik kaip daranti įtaką politiniam gyvenimui, bet netgi jį keičianti.