"Benjaminas Kordušas" - rašytojas romane vaizduoja jau visiškai baigiančius nuskursti bajoriškuosius, kilminguosius dvarininkus. Tai Benjaminas Kordušas, kuris vis dar kupinas bajoriško išdidumo ir prasčiokus vis dar tebevadina...

"Benjaminas Kordušas" - rašytojas romane vaizduoja jau visiškai baigiančius nuskursti bajoriškuosius, kilminguosius dvarininkus. Tai Benjaminas Kordušas, kuris vis dar kupinas bajoriško išdidumo ir prasčiokus vis dar tebevadina "psiakrew", tebebando prisilaikyti baudžiavos laikų papročių. Jis vis dar senoviškai komanduoja savo sodininką Andrių ir varinėja virėją Kotryną. Bet santykiai jau kiti, ir niekas jo nebeklauso. Kilmingasis Kordušas pametė gyvenimo ritmą. Dabar už jį svarbesnis ūkininkas Adomonis , kuriam Kordušas prasiskolinęs...

Žinot, kuo man patinka senos knygos? Todėl, kad jose niekas nepritempta, nieko netrūksta, loginė seka tokia, kokia ir turėtų būti. Pats pasakojimas tiesiog plaukia. Veikėjai lyg gyvi, jų dialogai autentiški, ne šiaip apie orą.

"Šlamančios ir blizgančios nikolaškos margaliuodavo jo nedegamoje spintoje , bankuose, bet jis jų nepopino , neglostė, pernelyg jais nesižavėjo. Tos gėrybės subėgdavo per sutrūkinėjusias , pūslėtas rankas pagal tradicijas ir visokius įstatymus, be jokių pastangų. Lengvai subėgdavo, lengvai ir vėl lyg prarajon dingdavo. O dabar? Dėl keleto šimtų litų, dėl žvirblio snapo reikia nusižeminti."

"- Panie Dūnaitis, - kiek minkštesniu balsu kalbėjo Kordušas. - Mėginau būti ūkininku, bet pišš! Nedirbau visą amžių ir nedirbsiu. Man vakar priminei apie koplytėlę. Na, o kiek ji atsieitų?"