Kadangi leidykla išleido paskutinę trilogijos dalį, nusprendžiau dar kartą pradėti skaityti šią knygų seriją, kad šį kartą tikrai galėčiau ją baigti. Ir padėti visus taškus ant i.

Kaip ir skaitant pirmą kartą knygą...

Kadangi leidykla išleido paskutinę trilogijos dalį, nusprendžiau dar kartą pradėti skaityti šią knygų seriją, kad šį kartą tikrai galėčiau ją baigti. Ir padėti visus taškus ant i.

Kaip ir skaitant pirmą kartą knygą nusistebėjau autorės pasirinkimu pavadinti pagrindinę veikėją Pajedina. Man tai labai keistas ir gražus vardas.

"Bejėgė" man truputį primena "Bado žaidynių" ir "Raudonosios karalienės mišinį", bet tuo pačiu čia visai kitokia istorija. Ji savaip įdomi ir turi kažką nuostabaus. Man ypač patinka Pajedinos ir Kajaus pokalbiai. Jie tikras knygos variklis. 😀 Skaitydama jų dialogus šypsojausi.

Nors skaitydama knygą prisimenu lyg per miglą siužetą, bet tai man nei kiek negadina skaitymo malonumo. 🙂

Jeigu reikėtų kam nors rekomenduoti "Bejėgę", tai rinkčiausi romantasy gerbėjus, nes man ši knyga į tokią panaši. Joje nemažai romantikos, o fantastikos truputį mažoka. Tik ypatingos galios, o pasaulis primena kažkokius viduramžius, nes karalystę valdo žiaurus monarchas, karalius. Man tik buvo truputį keista, kad autorė neparašė ar tie prasčiokai iš tikrųjų platino kažkokį virusą. Nors elitas tuo tikėjo, bet jokių žinių ar įrodymų apie tai nebuvo. Regis, tie vargšeliai buvo tremiami į Svilę be jokios priežasties. Tik dėl to, kad gimė be ypatingų galių, kitaip tariant buvo normalūs žmonės. Visai nesistebiu, kad kaip kurie prisidėjo prie sukilimo.

Kadangi knyga skirta jaunesniems skaitytojams, tai Pajedina buvo sukurta truputį naivoka. Ji iškart pasitikėjo tais sukilėliais, o juk turėjo būti gudresnė. Suprasti, kad viskam pasibaigus liks pati atpirkimo ožiu. 😀

"Bejėgėje" man patiko abu princai. Tik Kitas atrodė naivesnis už Kajų. Elgėsi taip lyg būtų jaunesnis brolis. Pasakose tokie būna vadinami kvailiais... Man kažkodėl jo pagailo, nes įsimylėjo savo brolio mylimąją. Net keista, kad Kitas taip apsvaigo iš meilės, kad net nematė tos chemijos tarp Pajedinos ir Kajaus.

Ir dar man truputį pritrūko realaus veiksmo. Tos visos puotos ir joms pasiruošimai truputį atsibodo. Norėjosi, kad veikėjai gautų rimtų, sudėtingų beveik neįgyvendinamų uždavinių kaip Sarah J. Maas ir Rebecca Yarros knygose. Kiek skaičiau romantasy knygų tai nei viena mano nuomone negali su jomis lygiuotis. 🙂 Man tos moterys lyg romantasy karalienės.

Šie metai yra tie metai, kuomet aš stačia galva neriu į romantasy pasaulį. Ir galiu pasakyti tik tiek, jog kuo toliau, tuo labiau jis man patinka 😍

Ilijoje prasiautė Maras, kuris nusinešė daug gyvybių, tačiau tuo pačiu...

Šie metai yra tie metai, kuomet aš stačia galva neriu į romantasy pasaulį. Ir galiu pasakyti tik tiek, jog kuo toliau, tuo labiau jis man patinka 😍

Ilijoje prasiautė Maras, kuris nusinešė daug gyvybių, tačiau tuo pačiu stipriausius ir apdovanojo. Tie, kurie gimė paprasti tokiais ir liko. Karalius visus prasčiokus nusprendė ištremti, jog liktų tik visų gerbiamas elitas.
Pajedina - prasčiokė, kuri tapo ir vagile. Nėra lengvo kelio, norint išgyventi lūšnynuose.
Nieko net neįtardama ji išgelbėja vieno iš Ilijos princų gyvybę. Ir taip ji atsiduria Valymo žaidynėse. Jų metu visas elitas demonstruoja savo galias. Nst jeigu jas ir pasiseks išgyventi, tačiau Pajedina žino, jog princas tikrai jos nepasigailės, vos tik sužinos kas iš tiesų ji esanti..

Kuomet pradėjau skaityti šią istoriją, jos pradžia man ėjosi kiek sunkiau, o vėliau pasinėriau taip į vis veiksmą ir nenuspėjamus siužeto posūkius, jog buvo sunku padėti knygą į šoną. Teko girdėti, jog kitiems ši istorija priminė "Bado žaidynes". Tad galiu pritarti, jog panašumo šiek tiek buvo, bet jis nei kiek netrukdė mègautis skaitoma istorija.
Manau nieko nenustebinsiu pasakydama, jog šioje knygoje, man labiausiai patiko Kajaus ir Pajedinos bendravimas. Jų tarpusavio "pasikandžiojimai" , po truputį besimezganti draugystė bei užgimę šilti jausmai. Abu labai intriguojančios asmenybės, kurios nepaliks abejingų. Taip pat man labai patiko ir princas Kitas. Ryžtingai nusiteikęs bei visuomet pasiryžęs išspręsti tarp Kajaus bei karaliaus kilusius nesutarimus.
Man ši knyga padovanojo gerą laiką bei šypseną, kuri nedingo nuo mano veido. Ieškant prie ko prikibti, tikrai galima rasti kur tai būtų galima padaryti. Pradedant pasaulio kūrimu ir baigiant "sutapimais", kurie stebuklingai gelbėjo prasčiokės gyvybę ne kartą ir ne du.
Tačiau aš nenoriu to daryti, nes man ši knyga tikrai labai patiko.
"Staiga virtau ta maža bejėge mergaite.Ta, kurios tėtis nužudytas, o svajonės žlugusios.Ta, kurią plaka prie stulpo už tai, kad vogė, norėdama išgyventi. Ta, kuri bėga nuo persekiojančių prisiminimų. Ta, kuri riečiasi į kamuoliuką, gniuždoma širdgėlos ir siaubo."
Nekantriai lauksiu tęsinio. Pabaiga tikra 💣