Umberto Eco „Atviras kūrinys“, net ir praėjus daugiau nei 40 metų po jo pirmojo leidimo (1962), išlieka svarbus ir įtakingas semiotikos veikalas, visų pirma dėl jame išdėstytos „atvirumo“ sampratos. Jos esmė – menininko apsisprendimas leisti tvarkyti kai kurias sudedamąsias savo kūrinio dalis pačiam skaitytojui ar netgi atsitiktinumui. Be to, „Atvirame kūrinyje“ suformuluojama tai,...

Umberto Eco „Atviras kūrinys“, net ir praėjus daugiau nei 40 metų po jo pirmojo leidimo (1962), išlieka svarbus ir įtakingas semiotikos veikalas, visų pirma dėl jame išdėstytos „atvirumo“ sampratos. Jos esmė – menininko apsisprendimas leisti tvarkyti kai kurias sudedamąsias savo kūrinio dalis pačiam skaitytojui ar netgi atsitiktinumui. Be to, „Atvirame kūrinyje“ suformuluojama tai, kas vėliau tapo pagrindinėmis šiuolaikinės literatūros teorijos temomis – daugialypumas, pliuralizmas mene bei skaitytojo ir teksto sąveikos reikalavimas.

Umberto Eco kelia klausimus ir atsako į juos nagrinėdamas moderniosios literatūros, estetikos ir kultūros reiškinius. Mokslininkas kritikuoja tradicinio kūrinio uždarumą – jo manymu, toks kūrinys skaitytojui ar žiūrovui palieka mažesnį interpretacijos pasirinkimą. Atviro kūrinio samprata svarbi ir platesniame – socialiniame ir politiniame – kontekste. Atviras kūrinys neigia konvencionalų, tradicinį požiūrį į pasaulį, siūlo suvokti jį kaip netvarką, disonansą, netolydų procesą.