Krikščionys demokratai susėdo į vieną suolą su tautininkais tik po perversmo, ir tik tam, kad Lietuvą išgelbėtų nuo gresiančių rimtų pavojų. Ir tik nuo to momento, kai krikščionys demokratai sutiko eiti į koalicinę su tautininkais vyriausybę, jie prisiėmė ant savęs atsakomybę už savo darbus. Istorija pasakys savo galutinį žodį, bet mes tikime, kad mūsų pasirinktoji taktika buvo...

Krikščionys demokratai susėdo į vieną suolą su tautininkais tik po perversmo, ir tik tam, kad Lietuvą išgelbėtų nuo gresiančių rimtų pavojų. Ir tik nuo to momento, kai krikščionys demokratai sutiko eiti į koalicinę su tautininkais vyriausybę, jie prisiėmė ant savęs atsakomybę už savo darbus. Istorija pasakys savo galutinį žodį, bet mes tikime, kad mūsų pasirinktoji taktika buvo teisinga ir Lietuvai naudinga.

Mykolas Krupavičius, 1926 m. birželis

Po kelių krikščionių demokratų valdymo metų, 1926 m. Trečiojo seimo rinkimus laimėjo susivieniję tautininkai ir valstiečiai liaudininkai. Nors absoliučios daugumos jie nesudarė, po įtemptų derybų tų pačių metų birželio 15 d. suformuota Mykolo Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė pradėjo darbą kupina gerų norų. Bet kodėl ji gyvavo vos penkis mėnesius?

Atsakymą puikiai žinojo amžininkai. Vienas iš jų buvo krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius, paskelbęs atsiminimus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo trisdešimtmečio proga. Juose – krikščionių demokratų pralaimėjimo rinkimuose analizė, perversmo priežasčių apžvalga ir krikščionių demokratų požiūris į perversmo priežastis bei pasekmes.

Šioje publikacijoje yra jos sudarytojo prof. Remigijaus Misiūno parengta išeivių spaudoje pasirodžiusių atsiliepimų apie M. Krupavičiaus atsiminimus apžvalga.