Knygoje „Atrastas Vilnius. Kartografiniai ir sociotopografiniai miesto maketo šaltiniai“ publikuojama Rusijos kariniuose archyvuose saugoma Vilniaus senamiestį ir priemiesčius apimanti kartografinė medžiaga, leidusi iki smulkiausių detalių atkurti prieš 200 metų egzistavusį miesto vaizdą, kurio didelės dalies šiandien jau nebepamatysime.
Šis tyrimas buvo planuojamas kaip anksčiau išleistos studijos „Vilniaus miesto planai“ tęsinys, tačiau išaugo į atskirą istorinę studiją, pateikusią intriguojantį rezultatą.
Lietuvių istorikai ir architektai restauratoriai Rusijos archyvuose sukauptais kadaise Rusijos imperijai priklausiusių miestų kartografijos ir ikonografijos rinkiniais domėjosi nuo XX a. šeštojo dešimtmečio.
„Vladas Drėma dalį Vilniaus fasadų piešinių paskelbė knygoje „Dingęs Vilnius“, bet atliekant tyrimą paaiškėjo, jog jų yra daug daugiau, negu buvo skelbiama. Sekant ir kitų šią medžiagą tyrusių istorikų pėdomis, teko pastebėti, kad sistemingo Rusijoje susikaupusios lituanistinės medžiagos tyrimo nebuvo atliekama. Ir, matyt, todėl Vilniaus vaizdai nebuvo teisingai įvertinti“, – sako tyrimo vadovė, menotyrininkė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.
Vilniaus maketas, sukurtas XIX amžiuje
Tiriant archyvinę medžiagą paaiškėjo, jog šis Vilniaus miestui svarbus istorinis šaltinis atsirado XIX amžiuje, kuomet buvo nuspręsta parengti detalų Vilniaus miesto maketą. Tai turėjo būti savotiška demonstracinė priemonė, kaip karinė caro administracija įsivaizdavo „tramdysianti“ posukiliminį Vilnių.
„Pasibaigus 1830–1831 metų sukilimui į Vilnių buvo atsiųsti šeši karo inžinieriai, kurie per dvejus metus parengė miesto užstatymo brėžinius „modelio sukūrimui“. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I nurodymu turėjo būti sukurtas Vilniaus miesto su priemiesčiais maketas. Apie jo likimą žinių kol kas nėra, bet kad jis buvo pagamintas, žinome iš brėžiniuose išlikusių pastabų. Juos galime laikyti profesionaliai atlikta miesto užstatymo inventorizacija. Nė vienas Lietuvos miestas tokios unikalios ikonografijos neturi“, – sako B. Vitkauskienė.
Tarp Lietuvos nacionalinio muziejaus skaitmeniniu pavidalu įsigytos medžiagos yra 1832–1834 metų viso miesto planas, 38 gatvių fasadų išklotinės su miesto fasadų piešiniais ir 13 kvartalų schemų brėžiniai. Tai intriguojantys dokumentų rinkiniai – spalvoti, architektūriškai tikslūs vaizdai ir brėžiniai, skirti miesto maketui sukurti.
Unikali Vilniaus senamiesčio ir priemiesčių užstatymo medžiaga stebina savo detalumu ir yra ypač svarbi miesto urbanistikos istorijai. Brėžiniuose atsispindi anuometinis Vilniaus gatvių vaizdas, kuris šiandien jau gerokai pasikeitęs. Jie papildo gerai pažįstamus 1808 ir 1845 metų miesto planus, parodydami daug detalesnį visų kvartalų užstatymą.
„Atrasto Vilniaus“ atradimai
Šis tyrimas yra pats tiksliausias mūsų dienas pasiekęs liudijimas apie tai, kaip Vilnius atrodė prieš 200 metų, ir parodo miesto kaip gyvo organizmo visumą: miesto topografiją, viso senamiesčio užstatymą.
Knygą sudaro du platūs istorinę ir urbanistinę medžiagą nagrinėjantys skyriai, kiekvieno kvartalo aprašymai, kartografinės medžiagos katalogas, 1795–1845 metų Vilniaus urbanonimų lentelė, asmenvardžių rodyklė. Kartografinių dokumentų rinkinį papildo miesto vaizdai, fotografijos, portretai – iš viso 360 iliustracijų.
Knygos autorės Karolina Glinska ir Birutė Rūta Vitkauskienė užsimojo ne tik atlikti šios medžiagos tyrimą, bet ir atkurti vientisą šio laikotarpio Vilniaus miesto paveikslą, todėl didžiausia leidinio dalis skirta visų miesto pastatų aprašymams ir jų savininkams.
Pasitelkti archyviniai šaltiniai ir ikonografija leido geriau pažinti Vilniaus užstatymo istoriją, rekonstruoti jo topografiją. Papildomai nagrinėta autentiška tų laikų ikonografija, rašytiniai šaltiniai, pagal miesto pastatų ir sklypų savininkų sąrašus išsiaiškinti visų valdų savininkai nuo 1775 iki 1845 metų, kas leidžia atkurti socialinį miesto gyventojų portretą. Ypač vertinga yra 1845 metų Vilniaus nekilnojamojo turto savininkų kadastro informacija, nes miestas tais laikais buvo suskirstytas posesijomis. Vienų savininkai keitėsi dažniau, kitas ta pati šeima ar giminė valdė iš kartos į kartą.
„Iš knygoje pateikiamų žinių apie savininkus galima pamatyti, kokie buvo sociotopografiniai pokyčiai po 1794 ir 1830–1831 metų sukilimų. Iš didelės valstybės sostinės Vilnius tapo gubernijos centru, daug nekilnojamojo turto buvo konfiskuota, atsirado gubernijos įstaigos, kariniai daliniai, keitėsi gatvių pavadinimai. Vertingi knygoje pateikiami duomenys apie žydų gyvenimą Vilniuje, nebeišlikusias sinagogas ir mokyklas priemiesčiuose“, – pasakoja viena iš knygos autorių Karolina Glinska.
Lietuvos nacionalinis muziejus 2023 metais remdamasis šia medžiaga atkūrė maketą paviljone „Vilnius prieš 200 metų“. Gedimino kalno papėdėje įsikūrusi ekspozicinė erdvė Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga suteikė galimybę pamatyti, kaip galėjo atrodyti anuomet sukurtas maketas ir pakvietė į unikalią pažintį su Vilniumi ir vilniečiais prieš 200 metų.
Ši publikacija atveria plačias galimybes pažinčiai su XIX amžiaus Vilniumi, nes iki šiol ši medžiaga buvo sunkiai prieinama. Tyrimo svarbą didina tai, kad esama geopolitinė situacija ilgam užvėrė Rusijos archyvus tyrėjams iš Lietuvos: įsigyti šią medžiagą buvo suspėta pačiu laiku, o dabar su ja susipažinti galės visi norintys.
