Tarp dviejų Birutės Pūkelevičiūtės poezijos knygų – beveik keturiasdešimties metų pertrauka: pirmoji, „Metūgės“, pasirodė 1952 m., paskutinioji, „Atradimo ruduo“, – 1990 m. Šios knygos tarsi įrėmina visą B. Pūkelevičiūtės kūrybinį palikimą. Žvelgiant į jos kūrybos visumą, paskutinioji knyga – „Atradimo ruduo“ – užima ypatingą vietą. Joje interpretuojamas...

Tarp dviejų Birutės Pūkelevičiūtės poezijos knygų – beveik keturiasdešimties metų pertrauka: pirmoji, „Metūgės“, pasirodė 1952 m., paskutinioji, „Atradimo ruduo“, – 1990 m. Šios knygos tarsi įrėmina visą B. Pūkelevičiūtės kūrybinį palikimą. Žvelgiant į jos kūrybos visumą, paskutinioji knyga – „Atradimo ruduo“ – užima ypatingą vietą. Joje interpretuojamas amžinybės ir istorinio (Lietuvos) bei individualaus (žmogaus) laiko santykis, ji gali būti perskaitoma kaip poetinė rezistencinės kovos ir išdavystės istorija.

„Atradimo ruduo“ išsiskiria ne tik nauja poetine raiška, bet ir temų sklaida. Bibliniais motyvais, apokalipsės vaizdiniais veriasi rezistencinės kovos, egzilio patirtis, keliama kaltės ir atpirkimo problema, analizuojama kaltojo atgaila mirties akivaizdoje. Šiandien B. Pūkelevičiūtės kūryba įtraukta į atnaujintą mokyklinę lietuvių kalbos ir literatūros programą.

Žydronė Kolevinskienė

***

Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – lietuvių poetė, rašytoja, aktorė ir režisierė. 1941–1944 m. studijavo germanistiką ir žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete, vaidino Kauno jaunimo teatre, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus; gyveno Vokietijoje, Kanadoje ir JAV. Aktyviai dalyvavo išeivijos kultūriniame gyvenime: organizavo lietuvių dramos sambūrį Monrealyje, statė spektaklius, režisavo operą, sukūrė pirmąjį lietuvių garsinį filmą išeivijoje „Aukso žąsis“. 1998 m. grįžo į Lietuvą. Už nuopelnus kultūrai buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.