Mes vis kažkur skubame, kiekvienas savo žydėjime. Žemės ratas apie saulę skrieja, palikdamas mums nematomą rievę erdvėje. Taip ir mano atmintyje liko žymė iš jaunystės skrydžio... pažadas lietuvių literatūros mokytojai, kad parašysiu knygą. Neturėjau supratimo apie ką, bet pažadėjau. Tai buvo labai seniai, 1973 metais, Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. 

2024 metais Alytuje...

Mes vis kažkur skubame, kiekvienas savo žydėjime. Žemės ratas apie saulę skrieja, palikdamas mums nematomą rievę erdvėje. Taip ir mano atmintyje liko žymė iš jaunystės skrydžio... pažadas lietuvių literatūros mokytojai, kad parašysiu knygą. Neturėjau supratimo apie ką, bet pažadėjau. Tai buvo labai seniai, 1973 metais, Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. 

2024 metais Alytuje išleidau draugams, giminėms, kraštiečių bibliotekoms nedidelio tiražo eilėraščių knygą „Kitas krantas“. Maniau, kad pažadą įvykdžiau, be ne, sąžinė kuždėjo, kad privalėjau parašyti ne eilėraščius, o prozos kūrinį iš realaus gyvenimo.

Tas mano realus druskingas gyvenimas, kai nebuvo laiko rimtai rašyti, tęsėsi iki 2019-ųjų, kai tapau senjoru. Nuo tada atsirado laiko realizavimui. Į mano literatūrinį polinkį aplinkinių reakcija būdavo vienoda: „būčiau niekada nepagalvojęs, kad tu taip sugebi, kad tu apie tai mąstai“. Taip įvairiais laikotarpiais reagavo klasės auklėtoja, draugai, giminės, net mano vaikai. Viena vertus, lyg ir malonu stebinti, kita – nelabai... 

Taigi knyga yra apie žmonių, susietų viena bendra istorija, gyvenimą prieškario, pokario ir šių dienų Lietuvoje, apie likimus, Lietuvos valstybę, Visatą, Kūrėją. Gal šį kartą pavyks jau platesnį skaitytojų ratą nustebinti, gal suklusti...

Gero skrydžio visiems, kurie skaitysite. Nepretenduoju į neklystantį...

Autorius