Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti,
ir viskas pasikeitė.

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant...

Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti,
ir viskas pasikeitė.

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant nesuskaičiuojamiems metams, jauniausioji iš visų mergina, atsiskyrusi nuo kitų, gūžiasi kampe. Greitai ji taps jų visų pabėgimo priežastimi. Pabėgimo į keistą ir nepažinų pasaulį, kuris jų visų laukia anapus.

Jacqueline Harpman (Žaklina Harpman, 1929-2012) – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė. Sukūrė daugiau kaip 15 kūrinių. Buvo apdovanota ne viena literatūros premija, įskaitant ir „Prix Médicis“. Distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ prancūziškai pirmąkart pasirodė 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų, o „The Guardian“ jį įvardijo „Z kartos „Tarnaitės pasakojimu“.

***

„Mažas stebuklas.“ – The New York Times

„Niuansuotas žmogiškojo gyvenimo apmąstymas.“ – New York Review of Books

„Intriguojantis ir tamsus minties eksperimentas.“ – The Times

„Lygintina su Franzo Kafkos ir Ursulos K. Le Guin kūryba.“ – Booklist

„Pasakojimas, žiaurumo ir susvetimėjimo akivaizdoje alsuojantis viltimi ir žmogiškuoju orumu.“ – Megan Hunter