„Aš esu Livija“ – romanas, į mus prabylantis vienos garsiausių Romos moterų balsu. Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Moteris, apie kurią buvo kalbama, kad ji vieną po kito nunuodijo potencialius savo vyro įpėdinius, o galiausiai ir jį patį tam, kad jos sūnus Tiberijus...

„Aš esu Livija“ – romanas, į mus prabylantis vienos garsiausių Romos moterų balsu. Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Moteris, apie kurią buvo kalbama, kad ji vieną po kito nunuodijo potencialius savo vyro įpėdinius, o galiausiai ir jį patį tam, kad jos sūnus Tiberijus galėtų valdyti Romą. Bet ar tikrai?
Savo istoriją mums pasakoja pati Livija. Mergaitė, vaikystėje išgirdusi apie sąmokslą nužudyti valdovą ir kaip tylėjimo garantas atiduota Tiberijui Neronui į žmonas. Jaunutė žmona, pagimdžiusi savo vyrui du sūnus. Moteris, kurią Tiberijus atidavė Cezariui Augustui jos pačios sutikimu – tam, kad laimingoje santuokoje išgyventų daugiau nei penkiasdešimt metų. Moteris, svajojusi apie meilę, laimę ir valdžią – ir visa tai įgijusi dėl savo proto ir grožio. Žmona, viską aukojanti savo vyro labui ir savo sūnaus būsimai šlovei... Visa tai telpa vienoje moteryje: aistringoje, gudrioje, kartais negailestingoje ir valdingoje. Ne veltui jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę, o Romos moterys prisiekdavo Livijos vardu.
Karų, gaisrų, intrigų, mūšių dėl valdžios ir meilės kupina senovės Romos istorija atgyja pasakojama Livijos Druzilos lūpomis.