Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą, todėl nuo pat pradžių buvo per daug kitokia – atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą – būti tapytoja. Sovietmečiu aukščiausia dailės šaka laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir...

Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą, todėl nuo pat pradžių buvo per daug kitokia – atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą – būti tapytoja. Sovietmečiu aukščiausia dailės šaka laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir moterims. Ačiū Dievui, dailės istorija pilna menininkių, atlaikiusių tokį spaudimą.

Menininkės kūrybą galima skirti į dvi dalis – tapyba ir objektai. Tačiau visi jie nenuilstamai atspindi tylius entropijos procesus. Metalą ėdančios rūdys, yrančios gamtos struktūros, rudenį nykstanti augalija įsitvirtina menininkės vaizdinijoje, o po dažų sluoksniu slepiasi senos medžiagos, dažnai taip pat jau laiko pagraužtos staltiesės, užuolaidos, paklodės ir kiti audiniai, kantriai vaidinantys tapybinės drobės vaidmenį, dažnai lemiantys ir pačią tapybą savo faktūromis, vietomis išlįsdami iš jos ar demonstruodami siūles.

Aistė Kisarauskaitė