„Apie architektūrą visada lengviau kalbėti stebint iš šalies, iš laiko distancijos“, – viename interviu yra sakęs architektas Audrius Ambrasas.

Antroji architekto monografija „Architektūra kaip galvosūkis“ pristato studijos kūrybą, leidžia detaliau žvilgtelėti į pa-statytas ir ne-pastatytas kūrybines vizijas nuo 2014 m. iki 2024 m. – reflektuojant ne-laimėtus architektūrinius...

„Apie architektūrą visada lengviau kalbėti stebint iš šalies, iš laiko distancijos“, – viename interviu yra sakęs architektas Audrius Ambrasas.

Antroji architekto monografija „Architektūra kaip galvosūkis“ pristato studijos kūrybą, leidžia detaliau žvilgtelėti į pa-statytas ir ne-pastatytas kūrybines vizijas nuo 2014 m. iki 2024 m. – reflektuojant ne-laimėtus architektūrinius konkursus, ne-realizuotas idėjas, persipinančius, nutrūkstančius ir vėl atsinaujinančius projektus bei eskizus. Knygoje svarbia dalimi tampa ir pasakojimu virtęs 2019–2023 m. atliktas tyrimas apie tris Vilniaus mitus: Lukiškių aikštę, meridianinę ašį ir Tautos namus ant Tauro kalno.

Audrius Ambrasas (1962) – vienas reikšmingiausių Lietuvos architektų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas „už jautrų miesto erdvių planavimą ir profesinę atsakomybę“. Svarbiausi įgyvendinti projektai: Ventspilio mokslo ir inovacijų centras VIZIUM (2022), verslo namai „Paupys“ Vilniuje (2020), „Baltic Hearts“ biurų kompleksas Vilniuje (2014), menų inkubatorius „Rupert“ Vilniuje (2013), DNB Bank būstinė Rygoje (2011), „Swedbank“ būstinė Vilniuje (2009), administracinis-komercinis kompleksas „Europa“ Vilniuje (2004).

***

2014 m. ant pirmosios Audriaus Ambraso architektų studijos knygos nugulė pirmasis LAPO logotipas ir uždavė ryškią leidybinę kryptį – architektūra. Tuomet viename pirmųjų šiuolaikinių Lietuvos architektūros albumų sugulė daugybė studijos įgyvendintų didelių, matomų, reikšmingų projektų. Per pastarąjį dešimtmetį studija projektų įgyvendino mažiau, tačiau vis ryškėjo Audriaus Ambraso kaip architekto-menininko ir kaip architekto-mąstytojo tapatybė. Kaip pats teigia, jis į architektūrą žiūri kaip į galvosūkį. O gal atvirkščiai – architektūra jam yra įrankis spręsti miesto, valstybės ir gal net gyvenimo galvosūkius? Tas atsiskleidžia antrojoje knygoje po dešimties metų.

— Ū. A.