"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti...

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti mergina!? Įtempto siužeto, Riko Dekardo, nuotykiai apleistoje žemėje, jis vienas iš nedaugelio žmonių pasilikusių planetoje, po to kai iš dangaus pradėjo kristi negyvos baltos pelėdos. Viskas šiame pasaulyje išmirę, fauna ir flora vis retėja, gyvūnija tik pakaitalai, o tikrieji išgyvenę, sunkiai įperkami. Čia viešpatauja tyla ir šiukšlės, čia Rikas pasiryžta atjungti 6 pavojingus androidus, kad pagaliau įsigytų gyvą pamainą savo elektrinei aviai.

"Atvirai kalbant, niekas šiandieną neprisiminė, dėl ko prasidėjo karas ir kas jį laimėjo - jei apskritai kam nors pavyko pasiekti pergalę."

Pasakojime sekami du žmonės: jau minėtas Rikas Dekardas ir "kopūstgalvis" Džonas Isidoras, vienas medžioja androidus, kitas suteikia jiems prieglobstį. Pradžioje nelabai supratau už ką juos reikia nužudyti, jie tiesiog pabėgo nuo žmonių Marse, bet žinoma, čia turbūt man vienai nešovė į galvą, kad pabėgimas reikalavo aukų. O tuos andrus dar ir nėra taip lengva aptikti, jie atrodo visiškai kaip žmonės, jokio robotiškumo, todėl pasitelkiama empatijos testo pagalba, o kas dar įdomiau, jog kai kurie androidai yra su įmontuotais netikrais prisiminimais ir jie patys mano esantys žmonės. Netgi prieinama prie tokio įvykio, kai Rikas mąsto ar pats nebus robotas, tai viena iš geriausių knygos vietų, sakinius skaitai su nekantrumu, kad tik greičiau greičiau sužinočiau tiesą, och kiek emocijų ir nerimo!

"Svetainėje Irana skubiai įjungė emocijų projektorių; moters veidas spinduliavo pasitenkinimą, užliejusį ją tarsi mėnulio pilnaties sukelto potvynio banga."

Na, o Džonas Isidoras tai lyg atsvara Dekardui, pamatome ką gauname, kai žmogų paveikia radiacija, todėl jam uždrausta palikti Žemę. Naivus ir vienišas veikėjas, nekeliantis gyvenimui jokių klausimų. Jo istorija nėra labai kažkokia ypatinga, tiesiog tiki jog žmogus 23h, be pertraukų, gali vesti radijo laidas, pasinėręs į tuometinę. žmones suartinančią, religiją ir visaip bando išlaikyti "draugus" androidus, bet pamiršta jog, su jais, negali pasidalinti sava empatija ir tai jam, kiek įmanoma "kopūstgalviui", praveria akis. Toks epizodiškas ir lieka susipažinimas su Isidoru.

"Žemėje knygomis daugiau niekas nesižavi. Jų pilna bibliotekos; iš ten ir gavome saviškes - kontrabandininkai jas tiesiog nugvelbia ir išsiunčia automatine raketa į Marsą."

Iki vidurio labai labai labai labai puiki knyga, kaip man ji patiko! Bet po to... visa pabaiga skubota, viskas kažkaip per lengvai išsinarplioja... gaila, nes maniau, jog jau turėsiu šių metų favoritą... pabaiga.

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/