Apytalaukis yra Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtoji parapija. Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Apytalaukyje buvo pastatyta XVI a. antrojoje pusėje Petro Laurynaičio Šiukštos iniciatyva, o jos egzistavimas įtvirtintas 1635 m., kai pastarojo sūnus Petras Petraitis Šiukšta testamentu paskyrė jai fundaciją ir sudarė sąlygas Apytalaukyje iškilti mūrinei, mūsų laikus...

Apytalaukis yra Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtoji parapija. Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Apytalaukyje buvo pastatyta XVI a. antrojoje pusėje Petro Laurynaičio Šiukštos iniciatyva, o jos egzistavimas įtvirtintas 1635 m., kai pastarojo sūnus Petras Petraitis Šiukšta testamentu paskyrė jai fundaciją ir sudarė sąlygas Apytalaukyje iškilti mūrinei, mūsų laikus pasiekusiai, bažnyčiai.

Parapijoje skirtingais laikotarpiais funkcionavo trys filijos: Užvalkių, Šventybrasčio ir Lančiūnavos bažnytėlės. Užvalkių filija nustojo egzistuoti XIX a. pradžioje, o Šventybrasčio ir Lančiūnavos bažnyčios nuo Apytalaukio parapijos buvo atskirtos ir savarankiškomis parapijomis paverstos 1948 m. sovietinės valdžios potvarkiu: taip buvo išardyta senoji parapijos struktūra, susilpninta kiekviena iš šių bažnyčių.

Monografijoje siekta nustatyti pagrindinio parapijoje esančio Apytalaukio dvaro savininkus, aptarti parapijos dvasininkus, išryškinti jų sielovadinę, švietėjišką ir karitatyvinę veiklą, kartais, jei įmanoma, – visuomenines ir politines nuostatas, atskleisti parapijos turtinę padėtį, apibūdinti sakralinį paveldą, pamaldumo tradicijas. Lokalūs reiškiniai vertinami bendrame Lietuvos istorijos kontekste, išryškinama, kaip tuometinių parapijos gyventojų kasdienybę veikė karai, sukilimai, kintantis valstybės politinis veidas, socialinio ir kultūrinio gyvenimo prioritetų kaita.

Gyvu stiliumi parašyta ir gausia autentiška archyvine medžiaga pagrįsta mokslo monografija iš esmės atspindi Lietuvos istoriją, perteiktą per eilinės mikrobendruomenės potyrius.