„Apreiškimo Marijai“ veiksmas vyksta XV a. pirmojoje pusėje. Veiksmo centre tarsi pasakoje yra dvi seserys: geroji, švelnioji, Šventosios Dvasios kvietimą išgirdusi ir į jį atsiliepusi Violena ir piktoji, pavydžioji nusikaltėlė Mara. Dramoje įvyksta bent keli stebuklai. Violena pabučiuoja raupsais užsikrėtusį Pjerą de Kraoną. Jos nekaltas bučinys yra atleidimo ir – galbūt – pačios dar...

„Apreiškimo Marijai“ veiksmas vyksta XV a. pirmojoje pusėje. Veiksmo centre tarsi pasakoje yra dvi seserys: geroji, švelnioji, Šventosios Dvasios kvietimą išgirdusi ir į jį atsiliepusi Violena ir piktoji, pavydžioji nusikaltėlė Mara. Dramoje įvyksta bent keli stebuklai. Violena pabučiuoja raupsais užsikrėtusį Pjerą de Kraoną. Jos nekaltas bučinys yra atleidimo ir – galbūt – pačios dar nesuvoktos meilės išraiška; nuodėmės nusikračiusi Pjero siela padaro jo kūną švarų. Atkakliam Maros prašymui paklususi Violena savo maldos galia atgaivina jos mirusią dukrelę. Pieno lašas ant kūdikio lūpų, pakitusi akių spalva – buvo juodos kaip Maros, o tapo mėlynos kaip Violenos – simbolizuoja mistinę Violenos motinystę ir per ją atkurtą ryšį su buvusiu sužadėtiniu Žaku. Misterija baigiama numanomu Maros ir Žako susitaikymu ir atleidimu vienas kitam. Taigi stebuklas yra paties žmogaus, kuriam tikėjimas, malda ir meilė suteikia nepaprastą galią, rankose.

Paul Claudel (Polis Modelis, 1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas yra viena reikšmingiausių figūrų XX a. prancūzų literatūroje. Jis sukūrė savitą, ne tik poezijai, bet ir dramai būdingą stilių, atnaujino žanrinę dramos tradiciją ir, įvedęs sakralinę dimensiją, sugrąžino ją prie pačių teatro ištakų.

Pirmąją savo dramą „Auksinė galva“ Claudelis parašė 1889 m. Metai nuo pirmos paskelbtos dramos iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio buvo intensyvios kūrybos laikas. Daugiausia rašyta teatrui; 1908 m. Claudelis išspausdino „Penkias didžiąsias odes“. Bene garsiausios, labiausiai išbaigtos Claudelio dramos, jo teatro viršūnė yra „Satino batelis“ (1924) ir „Apreiškimas Marijai“ (1912–1948). Vienas paskutinių jo kūrinių yra oratorija „Žana ant laužo“ (1952), kuriai Arthuras Honeggeris parašė muziką.