Rašydamas teatrui turbūt niekad nesijaučiau dramatiškai įstrigęs. Gal ir dėl jo ypatybės – nauji sezonai įtraukia į naujus sumanymus: kiti režisieriai, kitos temos, nors dramaturgijos vaidmuo tas pats – padėti papasakoti istoriją. Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – ir kad būtent taip suprantu...

Rašydamas teatrui turbūt niekad nesijaučiau dramatiškai įstrigęs. Gal ir dėl jo ypatybės – nauji sezonai įtraukia į naujus sumanymus: kiti režisieriai, kitos temos, nors dramaturgijos vaidmuo tas pats – padėti papasakoti istoriją. Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – ir kad būtent taip suprantu poeziją. Pirmoje dramos dalyje gal pernelyg ilgai mąsčiau apie įstrigimą, prisirišimą, liguistą ilgesį. Bet antros dalies pradžioje išgirdau mūsų visų daugiabalsį rečitatyvą – iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį. Vildamiesi, kad jo dar neparašėme. Žinodami, kad neparašysime.

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas ir dramaturgas, trijų eilėraščių knygų ir aštuonių pjesių autorius, rašo ir klasikinių kūrinių adaptacijas, dirba su skirtingų kartų teatro režisieriais. Ankstesnės jo knygos – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014) ir „Bendratis“ (2018) – įsiminė ir skaitytojams, ir kritikams, poezija įvertinta Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės, Rašytojų sąjungos premijomis. Už dramaturgiją dukart (2015 ir 2023) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Nuo 2006 m. dirba LRT, veda laidas apie literatūrą, rašo kultūros renginių scenarijus. „Antra dalis“ – ketvirtoji autoriaus knyga.