Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją...

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją rekomenduočiau draugams. Kodėl?



Atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai todėl, kad tai iki širdies gelmių sujaudinantis kūrinys apie meilę. Meilę, kuriai nesvarbus išorinis grožis, kuria besąlygiškai tikima, kuriai atiduodamas kūnas, širdis, mintys. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų grafas de Peirakas, "reikia mylėti iki galo ir tikra meile, tai yra siela ir kūnu (p. 275)". Kūrinyje aprašoma meilė ir nuoširdi, ir apsimestinė. Kadangi vaizduojamieji įvykiai vyksta 1645- 1661 metais Prancūzijoje, karaliaus aplinkoje, nenuostabu, jog aristokratų, kilmingųjų, meilė kartu ir gašli, netikra, pataikūniška arba tėra priemonė kokiam nors tikslui pasiekti.Kitas vertus nuoširdi, neegoistiška ir tyra meilė yra tik tarp išties mylinčių žmonių (Anželikos ir Žofrėjaus).



Eilinį kartą pastebiu, jog knygos su tragiška, liūdna ar netikėta pabaiga mano sąmonę veikia labiausiai. Šioji knyga - nuo pat pradžių užhipnotizavusi netikėtai Andželikos širdyje užsiplieskusia meile ir aistra savo luošam vyrui - deja, galiausiai nuvilia. Bet nuvilia gerąja prasme, nes idilišką Anželikos ir jos vyro gyvenimą sugriauna inkvizicijos laužas - grafas de Peirakas apkaltinamas raganavimu ir gyvas sudeginamas miesto aikštėje, antro kūdikio besilaukiančios žmonos akivaizdoje. Skaitant "raganiaus" deginimo sceną, širdis plyšta iš skausmo, nes sunku nesusitapatinti su Andželika, sunku nemėginti pajusti ją apėmusio beviltiškumo, bejėgiškumo jausmo.



Prisipažinsiu, skaičiau šią knygą ir verkiau tarsi pati būčiau netekusi mylimojo - savo gyvenimo meilės. Vadinasi, pasakojimas įtaigus. O ir pasakojimo stilius lengvas, neverčiantis laužyti galvos spėliojant, ką čia tas autorius norėjo pasakyti. Kita vertus, kūrinyje gausu aliuzijų į mokslinius kūrinius (Galilėjaus, Dekarto), pateikiami kai kurie filosofiniai, teologiniai, ezoteriniai svarstymai neapkraunant skaitytojo pernelyg sudėtingomis sąvokomis ar apibrėžimais.



Pabaigai noriu pastebėti, jog mane, kaip skaitytoją, labiausiai knygoje žavi puikiai atskleistas moters pasaulis: nuo vaikiškų svajonių, įsipareigojimų, paaugliškų maištavimų, nesąmoningų svaigių malonumų paieškų iki visiško moters-motinos atsiskleidimo per nuoširdžius dvasinius ir fizinius santykius.





Vienas taikliausių pastebėjimų apie moters vidinį pasaulį: "Kai žiūri moteriai į akis, kartais gali pasirodyti, kad jose nieko nėra - o iš tikrųjų ten slypi visas pasaulis. Arba įsivaizduoji, kad ten - visas pasaulis, o atrandi tik tuštumą... arba kokį niekutį (p. 259)".



Vertinimas: 10 iš 10.