Pradėdama Naujus Metus, daviau sau pažadą, kad šiais metais būtinai perskaitysiu bent kelias knygas iš "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Tai jau penktoji knyga, kurią perskaičiau iš šio sąrašo. Kas lemia kokią knygą...

Pradėdama Naujus Metus, daviau sau pažadą, kad šiais metais būtinai perskaitysiu bent kelias knygas iš "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Tai jau penktoji knyga, kurią perskaičiau iš šio sąrašo. Kas lemia kokią knygą noriu skaityti? Tiesiog pirmiausia mane patraukia pavadinimas ir knygos anotacija. Todėl šią Ian McEvan kūrinį pasiėmiau visiškai atsitiktinai, nes pastaruoju metu daug kas iš mano pažįstamų bei artimųjų keliauja į šią šalį. Ilgai galvojau, kas gali būti joje tokio, kad net knyga taip pavadinta neskaitant, kad tokiu pavadinimu dažniausiai būna kelionių vadovai. Bet Amsterdamas čia mažai dominuoja, tik pati kūrinio kulminacija įvyksta būtent šiame mieste. Ką radau ir aptikau šioje knygoje įdomaus ir gero? Man tokie kūriniai, kuriuose dominuoja vyrų ir moterų santykiai visada patiko ir patiks. Ne kokie banalūs, o rimti ir pagrįsti tikrais psichologiniais dalykais. Ši knyga apie tai, kaip mus skirtingai paveikia artimo žmogaus mirtis, kaip netektis gali iškąsti karo kirvį tarp geriausių draugų ir kaip pasėti neapykantos sėklą tarp esamų priešo oponentų. Nors dažniausiai vyrai moteris įvardija kaip silpnoji lytis, tačiau šiame kūrinyje moteris padaro tokį perversmą vyrų gyvenime, kad kiekvienas iš jų vėliau priima tokį pražūtingą sprendimą, o draugystė pakimba ant plauko. Man tai buvo stiprus ir įdomus kūrinys nepaisant to, kad labai daug dominuoja žiniasklaidos ir politikos pasaulis, kur ryškus ironiškas autoriaus požiūris į šiuolaikinę civilizaciją, į komercinę visuomenę, kurioje net mirtis tampa komercijos objektu. Kalbant apie knygos pabaigą labai tiktų citata: "Draugai, kurie čia susitiko ir apsikabino, jau iškeliavo kiekvienas savo klaidos link".