„Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – Dvidešimt keturių apsakymų rinkinys. Jame galima rasti visko... Nuo nenusisekusių pirmosios meilės svajų iki vardus vagiančios beždžionės. Labai sunku įvertinti apsakymų rinkinius,...

„Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – Dvidešimt keturių apsakymų rinkinys. Jame galima rasti visko... Nuo nenusisekusių pirmosios meilės svajų iki vardus vagiančios beždžionės. Labai sunku įvertinti apsakymų rinkinius, nes, kaip visuomet, vieni pataiko tiesiai į vidinį taikinį, kiti vos perskaityti užsimiršta. Tiesa, buvo ir jau skaitytų motyvų, ar tik man vienai pasivaideno „Norvegų giria“ istorija? Kaskart skaitant jo kūrinius lydi nuostaba. Kaip įmanoma taip grakščiai ir įtikinamai sugretinti realybę ir keistą sapną? Arba, kaip įmanoma paprastus, kasdienius dalykus paversti tokiais....tokiais...tokiais Murakamiškais? Tai turbūt ir išliks Murakamiškąja paslaptimi. Kaip ir ne visai paslaptis ta keista Haruki Murakami meilė ausims, jų nuostabiesiems lezgeliams. Niekaip neprisimenu kito autoriaus, kuris turėtų tokį ryškų kūrybinį akcentą.


Apsakymai be proto muzikalūs. Skaitydamas girdi grojant džiazą, nepaisant to, jog net nesi džiazo gerbėjas ar žinovas, tačiau Murakamis meistriškai tai įpina į pasakojimą ir pažadina džiazą skaitytojo širdyje. Autoriaus erudicija ir domėjimasis ne tik stebina, bet ir žadina didžiulį susižavėjimą.

„Italijos lygumose auginami kviečiai.
Jeigu italai sužinotų, kad 1971 metais jie eksportavo „vienatvę“, tikriausiai išsižiotų iš nuostabos.“

ir ši citata apie spagečius! Taip taip, apie vienišo vyro valgomus spagečius. Niekad apie makaronus neteko skaityti nieko gražesnio ir dabar visada raitydama šakute spagečius, galvosiu apie šią citatą.

Galėčiau papasakoti apie istorijas kažką konkretaus, tačiau nenoriu. Manau, kad jas tiesiog reikia perskaityti ir pajausti. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas šioje knygoje ras bent vieną istoriją, kuri prabudins kažką ne tik mintyse, bet ir širdyje.

Visų pirma, turiu pripažinti, jog rašytojas iš ties gana neįprastas, tačiau tai tikrai nėra blogai. Mėgstu naujus rašytojus ir pažintis su skirtingo rašymo stilių bei savitą braižą turinčius autorius. Murakamį tikrai...

Visų pirma, turiu pripažinti, jog rašytojas iš ties gana neįprastas, tačiau tai tikrai nėra blogai. Mėgstu naujus rašytojus ir pažintis su skirtingo rašymo stilių bei savitą braižą turinčius autorius. Murakamį tikrai drąsiai galėčiau priskirti prie jų. Būtent ši jo knyga yra apsakymai, kuriuos buvo tikrai įdomu skaityti. Manau, jog apsakymus paskutinį kartą teko skaityti dar mokyklos suole. "Aklas gluosnis, mieganti moteris" vieni jų buvo trumpučiai vos keletos puslapių, kiti net gi keliolikos. Skaitant juos aplankė įvairiausių jausmų.. Vieni privertė šyptelti, kiti kraipyti galvą, o treti - susimąstyti. Kartais aplankydavo ir toks jausmas, jog tik įsijaučiu, o žiūrėk jis jau ir baigėsi.. Buvo be galo įdomu skaityti tokią kitonišką knygą. Mano nuomone, tai knyga, kurios tiesiog negali perskaityti vienu ypu, po kai kurių apsakymų mintys turi tiesiog susigulėti. Man vieni apsakymai patiko mažiau, kiti patiko labiau. Labiausiai įstrigęs tikriausiai buvo "Atsitiktinis keliautojas" parodantis kaip kartais nereikšmingi atsitikimai, gali turėti laabai didelę reikšmę.

Kas iš Jūsų dar nėra skaitęs Murakamio, rekomenduoju pabandyti. Galbūt atrasite dar vieną mėgstamą autorių. O aš manau, jog ateityje dar tikrai perskaitysiu jo vieną kitą knygą. ☺️