Ramutė Skučaitė – lietuvių poezijos klasikė, be visų kitų apdovanojimų, įvertinta ir Nacionaline kultūros ir meno premija, rašanti vaikams ir suaugusiems, vertėja, publicistė, dramaturgė, daugelio poezijos knygų autorė. Su autorės eilėraščiais, skaitomais, cituojamais, dainuojamais, sakomais iš atminties, išaugo jau kelios skaitytojų kartos.
2021 metais autorė minėjo garbingą 90 metų...
Ramutė Skučaitė – lietuvių poezijos klasikė, be visų kitų apdovanojimų, įvertinta ir Nacionaline kultūros ir meno premija, rašanti vaikams ir suaugusiems, vertėja, publicistė, dramaturgė, daugelio poezijos knygų autorė. Su autorės eilėraščiais, skaitomais, cituojamais, dainuojamais, sakomais iš atminties, išaugo jau kelios skaitytojų kartos.
2021 metais autorė minėjo garbingą 90 metų jubiliejų, tačiau iki šiol anaiptol neprarado kūrybiškumo, tebekuria talento ir meninės įtaigos kupinus eilėraščius. Tokie yra ir R. Skučaitės tekstai naujosios knygos rankraštyje „Akimirksniui užteks“. Ramios intonacijos ir neįkyri išmintis, gebėjimas pamatyti grožį ir parodyti jį kitam žmogui, gyvosios ir negyvosios gamtos, buities daiktų prakalbinimas – visa tai buvo ir lieka stiprioji R. Skučaitės poetikos dalis.
***
Apie savo naująjį poezijos rinkinį pati autorė sako:
Galėčiau imtis aiškinti, ko tam akimirksniui užteks... Bet tada nebeliktų prasmės apskirtai būsimą leidinį pristatyti. Nors čia – joks pristatinėjimas, čia tik šioks toks paaiškinimas ir, ko gero, grynai teminis...
Pirmiausia: jau įpratau savo eilėraščių rinkinius „puošti“ tarsi perskyrimais, tai prozos gabalėliais, tai poetiniais, bet neeiliuotais tekstais, arba tuos perskyrimų vaidmenis atiduoti neparašytų, taigi neišsipildžiusių eilėraščių eilutėms.
Taigi paklusdama įpročiui, bet nenorėdama kartotis – šį kartą perskyrimams bandau panaudoti lyg ir poemėlę apie bėgantį nuo „strielčių“ zuikelį. Nuo jų vaikelis bėga per neįvardytą, bet, manau, suvokiamą žemę, kur
Sodeliai siūbuoja, / Kur mergelės dainuoja, / Kur aukštieji dvareliai, / Kur klevo varteliai, / Kur kaminėliai rūksta / Ir žodelių netrūksta / Zuikeliams;
Tai ten zuikeliai / Tai trys mįsleliai / Mįsleliai mano / Tai sumįslyta.
Perbėga kiškelis netrumpą kelelį nuo „klevo vartelių“ iki dabar – vis laišką perduodamas.
Ne vaikams ši poemėlė, ir ne nuo strielčių kulkos zuikelis žūsta. Širdelė jam plyšta, pamačius, kas vyksta dabar – taip netoli mūsų.
O eilėraščiuose, man regis, teisingai ar neteisingai pajaustas tas mūsų gyvenimo akimirksnis, kuriame telpa tiesos, tikros ir nevisai, bet jose tebegyvena niekaip užmarščiai nepasiduodanti praeitis. Gal mano praeitį – labai toli siekiančią, vienas skaitytojas priims kaip savą, kitas – kaip sueiliuotą prasimanymą, o dar kitas perskaitęs knygą, pasirinks kokį eilėraštį ir suras jam naują vietą savo patirtyje.
