Senovės lietuviai garbino aitvarus kaip namų dvasias, visokio gėrio nešėjas – turtų, sėkmės. Iš kur tie turtai rasdavosi? Turbūt iš visokių pikčiurnų ir pasipūtėlių atimdavo. Aitvaras gali būti vaizduojamas kaip gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Galėdavo net ir savo aitvarą išsiperinti. Tereikėjo sugauti 9 ar 12 metų juodą gaidį, lesinti jį riešutais ir...

Senovės lietuviai garbino aitvarus kaip namų dvasias, visokio gėrio nešėjas – turtų, sėkmės. Iš kur tie turtai rasdavosi? Turbūt iš visokių pikčiurnų ir pasipūtėlių atimdavo. Aitvaras gali būti vaizduojamas kaip gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Galėdavo net ir savo aitvarą išsiperinti. Tereikėjo sugauti 9 ar 12 metų juodą gaidį, lesinti jį riešutais ir sulaukti, kol padės juodą kiaušinį. Tada tą kiaušinį įvyturiuoti į austinę drobę ir gražiai paprašyti vištos, kad ant jo patupėtų.

Kai papasakojau anūkėliui Dominykui apie aitvarus, nusprendėme rasti juodą juodą gaidį. Tebeieškome. Ne taip lengva. Per tą laiką prirašėm apie tuos aitvarus, pripaišėm.

Autorė

***

Nijolė Kliukaitė – prozininkė, poetė, vertėja, sėkmingai kurianti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Pasak rašytojos, kūryboje riba tarp vaiko ir suaugusiojo dažnai išnyksta. „Tie mūsų pasauliai ne taip jau labai ir skiriasi, nes visa tai – tik gyvenimas.“